Dažni klausimai
Kuo skiriasi ateizmas ir agnosticizmas?
Tai atskiri matmenys: ateizmas ir teizmas yra apie tikėjimą, o agnosticizmas ir gnosticizmas — apie žinojimą. Todėl galima būti, pavyzdžiui, agnostiniu ateistu: netikėti Dievu ir kartu netvirtinti, kad jo nebuvimą žinai. Plačiau — žinojimo skyriuje.
Ar ateizmas yra religija ar tikėjimo sistema?
Ne. Ateizmas yra teistinio tikėjimo nebuvimas arba atmetimas, o ne savita tikėjimo sistema. "Silpnasis" ateizmas apskritai nieko neteigia — tiesiog nepriima teizmo. Žr. silpnojo ir stipriojo ateizmo skirtumą pirmoje dimensijoje.
Ar galima būti moraliam be Dievo?
Taip. Pasaulietinė etika grindžia moralę žmogaus gerove, protu ar visuomenės sutarimu, o ne dieviškuoju įsakymu; Eutifrono dilema rodo, kad dieviškasis pagrindas pats savaime moralės nepateisina. Plačiau — etikos be Dievo skyriuje.
Iš kur atsirado visata, jei nėra Dievo?
Ateizmas savaime neįpareigoja konkretaus atsakymo; tai kosmologijos, o ne ateizmo klausimas, ir "kol kas nežinome" yra teisėtas atsakymas. Teistinį "pirmosios priežasties" argumentą ir atsakymus į jį žr. argumentų puslapyje.
Ar ateizmas tas pats kaip antiteizmas?
Ne. Antiteizmas yra aktyvus priešiškumas religijai kaip žalingai; apateizmas — abejingumas pačiam klausimui. Daug ateistų nėra nei vieni, nei kiti.
Ką reiškia "nereliginiai" arba "nones"?
Tai sociologinė kategorija, apimanti ateistus, agnostikus ir tuos, kurie nesitapatina su jokia religija ("nieko konkrečiai"). Ne visi "nereliginiai" yra ateistai.
Ar dimensijos tinka ir tikintiems?
Taip, daugumai jų tikėjimas nė kiek nekliudo. Agnostinis teistas tiki, bet neteigia žinąs (II). Fideistas tiki be įrodymų ir jų neprašo (II). Praktinis ateistas bažnyčioje tiki, bet gyvena taip, lyg Dievo nebūtų (VI). Ritualinis katalikas eina į mišias dėl šeimos ir tradicijos, o ne dėl tikėjimo (III, VII). Testas tai jau daro: jis pateikia tikėjimo ar netikėjimo profilį.
Mitai apie ateizmą
Teiginiai, kuriuos ateistai girdi nuolat — ir kas su jais negerai.
"Stalinas ir Hitleris buvo ateistai — ateizmas veda į žiaurumus"
Hitleris ateistas nebuvo: viešumoje nuolat šaukėsi "Apvaizdos", į partijos programą įsirašė "pozityviąją krikščionybę", o ateistų organizacijas naciai uždarė. Bažnyčių jis nemėgo, bet tai kitas dalykas. Stalinas — taip, ateistas. Tik ateizmas pats savaime nenurodo nei politikos, nei moralės: tai vienas atsakymas į vieną klausimą. Ką režimas su tuo atsakymu daro, lemia jo ideologija, institucijos ir aplinkybės. Sovietų atveju tai buvo neklystamumo dogmos, kurios valstybinį ateizmą pavertė religinio dogmatizmo veidrodžiu.
Tai nereiškia, kad valstybinio ateizmo persekiojimai nekritikuotini. Kritikuotini, kaip ir religinių režimų nusikaltimai. Bet ryšio "iš ateizmo kyla žiaurumas" nėra: ten, kur visuomenės sekuliarėjo be prievartos — Skandinavijoje, Čekijoje (žr. demografiją) — tai ėjo kartu su mažu smurto lygiu, ne su gulagais.
"Ateizmas reikalauja daugiau tikėjimo nei religija"
Kiek tikėjimo reikia netikėti Raselo arbatinuku? Tiek pat jo reikia ir silpnajam ateizmui: jis nieko neteigia, tik nepriima teiginio be įrodymų. Įrodinėja tas, kas teigia (žr. įrodinėjimo naštą). Stiprusis ateizmas teigia daugiau, ir pagrindimo jam reikia — bet jis pagrindimą ir pateikia: argumentais, ne apreiškimu.
"Be Dievo gyvenimas neturi prasmės"
Turi — tik ne dovanotą, o savo. Humanistams prasmė auga iš žmonių gerovės ir santykių, egzistencialistams — iš laisvai prisiimtų projektų, Kamiu — iš maišto prieš beprasmybę (žr. egzistencinę prasmę). O prielaida, kad prasmė gali būti tik įteikta iš aukščiau, pati yra teologinė. Ateistas jos pasirašyti neprivalo.
"Ateistai širdyje tiki Dievą, tik ant jo pyksta"
Ar daug žmonių pyksta ant Dzeuso? Pykti galima tik ant to, kas tavo akimis egzistuoja. Dalis ateistų tikrai atėjo per skaudų santykį su religija (reaktyvusis kelias) — bet ten pykstama ant institucijų ir žmonių, ne ant dievybės. O dauguma atėjo visai kitaip: apmąstę arba tiesiog niekada tikėjimo neturėję.
"Ateizmas — modernus Vakarų išradimas"
Netikėjimas senesnis už krikščionybę. Indijos Čarvakos mokykla Vedas ir pomirtinį gyvenimą atmetė dar VI a. pr. Kr., Epikūro dievai į pasaulio reikalus nesikišo, Ibn al-Ravandis apreiškimą kritikavo pačiame islamo aukso amžiuje (žr. chronologiją ir asmenybes). Naujiena yra nebent viešas, organizuotas ateizmas. Pati mintis — sena kaip filosofija.
"Mokslas yra ateistų religija"
Į religiją mokslas nė nepanašus: jo išvados keičiamos atsiradus naujiems įrodymams, o ne saugomos nuo jų. Ir ateizmas scientizmo neįpareigoja — metodologinį natūralizmą kaip darbo prielaidą priima ir tikintys mokslininkai, o ištisos ateistų kartos (Nyčė, Sartras, Kamiu) gamtos mokslais apskritai nesirėmė.
"Be Dievo nėra moralės"
Seniausias iš mitų — ir jau Platono išnarstytas. Eutifrono dilema klausia: ar gera įsakoma todėl, kad tai gera? Tada moralė nuo Dievo nepriklauso. O jei gera yra tai, ką įsako — "gera" tampa savavališka. Pasaulietinė etika moralę grindžia žmogaus gerove, protu ir sutarimu; plačiau — DUK ir etikos be Dievo skyriuje.