Argumentai

Formuluotė

Viduramžių islamo teologo al Gazalio argumentą XX a. pabaigoje atgaivino Williamas Lane'as Craigas (Kalam kosmologinis argumentas, 1979):

1. Viskas, kas pradeda egzistuoti, turi priežastį.
2. Visata pradėjo egzistuoti.
3. Vadinasi, visata turi priežastį.

Toliau Craigas teigia, kad ši priežastis turi būti už erdvės ir laiko, nemateriali ir asmeninė, nes tik valia galėjo "nuspręsti" sukurti pasaulį, kuris prasideda laike.

Stiprybės

• Pirmoji prielaida atrodo savaime suprantama: daiktai neatsiranda iš nieko, ir visas kasdienis patyrimas tai patvirtina.
• Antrąją prielaidą grindžia ir filosofiniai, ir fizikiniai argumentai. Aktualioji begalybė tikrovėje sukelia paradoksų (Hilberto viešbutis), o Didžiojo sprogimo modelis ir Borde'o–Gutho–Vilenkino (BGV) teorema (2003) rodo, kad besiplečianti visata negali tęstis į praeitį be galo.
• Argumentas trumpas ir logiškai taisyklingas: jei prielaidos teisingos, išvada neišvengiama.

Kritika

• Priežastingumo intuicija kilusi stebint daiktus visatos viduje. Ar ją galima taikyti pačiai visatai ir pačiam laikui, neaišku. Be to, kvantinėje fizikoje kai kurie įvykiai, pavyzdžiui, radioaktyvusis skilimas, neturi deterministinės priežasties.
• Didžiojo sprogimo modelis aprašo ankstyvąją tankią būseną, nebūtinai absoliučią pradžią. BGV teorema galioja klasikiniam erdvėlaikiui ir nieko nesako apie tai, kas buvo ten, kur ji nustoja galioti; kvantinės gravitacijos, ciklinių ir Hartle'io–Hawkingo "bekraščių" modelių ji neatmeta.
• Net jei visata turi priežastį, iš to neišplaukia, kad ta priežastis asmeninė, viena, visagalė ar vis dar egzistuoja. Nuo "pirmosios priežasties" iki konkrečios religijos Dievo reikia atskirų argumentų.
• Kritikai klausia: jei Dievui leidžiama būti be priežasties, kodėl tokios pat išimties negali turėti visata ar kokia nors natūrali pirminė būsena?

Kam aktualu: Abiejų pusių evidencialistams (II). Ignostikui (III) neįdomus: net pavykęs įrodo "priežastį", o ne apibrėžtą Dievą (IV).

Šaltiniai: SEP — Kosmologinis argumentas · Wikipedia — Kalam kosmologinis argumentas

Formuluotė

Gotfrydas Leibnicas (Gamtos ir malonės principai, 1714) klausė: kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas? Atsakymą jis grindė pakankamo pagrindo principu: viskas turi savo egzistavimo paaiškinimą. Panašiai mąstė Tomas Akvinietis trečiajame iš savo penkių "kelių" (Summa Theologiae, apie 1265–1274).

1. Kiekvieno atsitiktinio (kontingentiško) daikto, kuris galėjo ir neegzistuoti, egzistavimą paaiškina kas nors už jo paties ribų.
2. Visata yra atsitiktinių daiktų visuma, todėl ir jai reikia paaiškinimo.
3. Šis paaiškinimas negali būti dar vienas atsitiktinis daiktas. Vadinasi, tai būtina būtybė, kurios egzistavimo pagrindas glūdi joje pačioje.
4. Tokią būtybę vadiname Dievu.

Stiprybės

• Nesvarbu, ar visata turėjo pradžią: net amžina visata lieka nepaaiškinta. Todėl kosmologijos ginčai šio argumento neliečia.
• Pakankamo pagrindo principu iš esmės remiasi visas mokslas: ieškodami paaiškinimų, jau tikime, kad jie egzistuoja.
• Klausimas "kodėl yra kažkas, o ne niekas" atrodo prasmingas ir svarbus net daugeliui netikinčiųjų.

Kritika

• Kompozicijos klaida: jei kiekviena dalis turi paaiškinimą, iš to neišplaukia, kad visuma turi dar vieną, atskirą. Hiumas rašė, kad paaiškinus kiekvieną iš dvidešimties dalelių, nebelieka ko aiškinti apie visas dvidešimt.
• Griežtoji pakankamo pagrindo principo versija veda į "modalinį kolapsą": jei viskas turi pakankamą pagrindą, tai ir Dievo sprendimas sukurti būtent šį pasaulį yra būtinas, o tada nieko atsitiktinio nebelieka (Peteris van Inwagenas).
• Bertranas Raselas debatuose su Fredericku Coplestonu (BBC, 1948) atsakė: "Sakyčiau, kad visata tiesiog yra, ir tiek." Galutinis faktas gali būti pati visata, o ne Dievas.
• "Būtinos būtybės" sąvoka ginčytina. Hiumas ir Kantas teigė, kad bet ką galima be prieštaravimo įsivaizduoti neegzistuojant, todėl nė vieno daikto egzistavimas nėra logiškai būtinas.

Kam aktualu: Tiems, kam metafizika yra tikras žinojimo šaltinis (V). Scientistas (V) pakankamo pagrindo principą atmes kaip neįrodytą prielaidą, ir ginčas baigsis dar neprasidėjęs.

Šaltiniai: SEP — Kosmologinis argumentas · SEP — Pakankamo pagrindo principas

Formuluotė

Seniausias ir populiariausias argumentas. Williamas Paley'us (Natūralioji teologija, 1802): radę dykvietėje laikrodį, nemanytume, kad jis atsirado savaime. Gyvi organizmai sudėtingesni už bet kokį laikrodį.

1. Laikrodžio dalys sudėtos taip, kad tarnautų tikslui, o tai rodo, kad jį kažkas sukūrė.
2. Akis, sparnas ar ląstelė turi tokią pat ar dar sudėtingesnę tikslingą sandarą.
3. Vadinasi, ir gamta greičiausiai turi kūrėją.

Šiuolaikinę versiją gina "protingo dizaino" judėjimas. Michaelas Behe (Darvino juodoji dėžė, 1996) teigia, kad kai kurios ląstelės sistemos "neredukuojamai sudėtingos": be bet kurios dalies jos neveikia, todėl negalėjo išsivystyti žingsnis po žingsnio.

Stiprybės

• Atitinka visiems pažįstamą intuiciją: tvarka ir tikslingumas paprastai kyla iš proto.
• Gyvybės sudėtingumas iš tiesų stulbina, o kai kurių dalykų, pavyzdžiui, pačios gyvybės kilmės, mokslas dar nepaaiškino.
• Argumentą lengva suprasti be jokio filosofinio pasiruošimo.

Kritika

• Darvino natūralioji atranka (1859) paaiškina tikslingumo įspūdį be kūrėjo: per daugybę kartų kaupiasi mažos naudingos variacijos. Biologijoje Paley'aus argumentas iš esmės atremtas.
• "Nesuprastinamo sudėtingumo" pavyzdžiai (bakterijų žiuželis, kraujo krešėjimas) turi žinomus evoliucinius pirmtakus. 2005 m. JAV teismas byloje Kitzmiller prieš Doverio mokyklų apygardą nusprendė, kad protingas dizainas yra ne mokslas, o kreacionizmas.
• Hiumas (Dialogai apie natūralią religiją, 1779) dar prieš Darviną pastebėjo, kad analogija silpna: pasaulis panašus ir į augalą ar gyvūną, kurie atsiranda be jokio kūrėjo. Be to, iš netobulo pasaulio negalima daryti išvados apie vieną tobulą kūrėją.
• Gamtoje gausu netobulos sandaros pavyzdžių (žr. netobulos sandaros argumentą).

Kam aktualu: Ginčui dėl geriausio paaiškinimo (strategijos): ar sandarą geriau aiškina kūrėjas, ar evoliucija. Metafiziniam natūralistui (IV) į klausimą jau atsakyta, suspensionistui (II) tai vienas iš įrodymų, kuriuos reikia pasverti.

Šaltiniai: SEP — Teleologiniai argumentai · IEP — Tikslingumo argumentas

Formuluotė

Tikslingumo argumentas, perkeltas iš biologijos į fiziką. Daugelis gamtos konstantų ir pradinių visatos sąlygų (stipriosios sąveikos stipris, kosmologinė konstanta, pradinė entropija) atrodo tiksliai parinktos: jų reikšmės telpa į labai siaurus intervalus. Šiek tiek kitokios reikšmės nebūtų leidusios atsirasti žvaigždėms, cheminiams elementams ar gyvybei. Robinas Collinsas ir Williamas Lane'as Craigas argumentą formuluoja tikimybiškai:

1. Jei konstantų reikšmės susiklostė atsitiktinai, gyvybei palankus jų derinys labai mažai tikėtinas.
2. Jei egzistuoja kūrėjas, norintis gyvybės, toks derinys daug labiau tikėtinas.
3. Vadinasi, suderinimas liudija kūrėjo naudai.

Stiprybės

• Remiasi tikrais fizikos faktais, kuriuos pripažįsta ir netikintys fizikai (Martinas Reesas, Tik šeši skaičiai, 1999).
• Evoliucija čia nieko nepaaiškina: konstantos nesidaugina ir nėra atrenkamos.
• Tai bajesinis argumentas. Jam nereikia įrodyti, kad Dievas yra, užtenka parodyti, kad suderinimas padidina teizmo tikimybę.

Kritika

• Daugiavisatė ir antropinis principas: jei egzistuoja daugybė visatų su skirtingomis konstantomis, stebėtojai gali atsirasti tik gyvybei tinkamose. Suderinimą matome dėl atrankos efekto (Brandonas Carteris, 1973).
• Normuojamumo problema: nežinome, kokios konstantų reikšmės apskritai galimos ir kaip jos pasiskirsčiusios, todėl teiginys "mažai tikėtina" neturi tikimybinio pagrindo (Timothy McGrew ir kt.).
• Gal gyvybė įmanoma ir kitokiomis sąlygomis. Mes žinome tik vieną jos formą.
• Kūrėjas, gebantis suderinti visatą, pats turėtų būti dar sudėtingesnis. Klausimas tik perkeliamas vienu laipteliu aukščiau.
• Visata gyvybei didžiąja dalimi priešiška: beveik visa jos erdvė yra mirtinas vakuumas. Keista, jei ji būtų kurta būtent gyvybei.

Kam aktualu: Tikimybinio ateizmo (I, IV) šalininkams, nes argumentas kalba tikimybėmis. Kam Dievo hipotezė neturi tiesos vertės (III), konstantų reikšmės nieko nereiškia.

Šaltiniai: SEP — Tikslusis suderinimas

Formuluotė

Vienintelis grynai a priori argumentas: Dievo egzistavimas kildinamas vien iš Dievo sąvokos. Anzelmas Kenterberietis (Proslogion, apie 1078):

1. Dievas yra tai, už ką didesnio negalima pamąstyti.
2. Tai, kas egzistuoja ir mintyse, ir tikrovėje, pranoksta tai, kas egzistuoja tik mintyse.
3. Jei Dievas egzistuotų tik mintyse, galėtume pamąstyti ką nors didesnio, o tai prieštarauja apibrėžimui.
4. Vadinasi, Dievas egzistuoja ir tikrovėje.

Alvinas Plantinga (Būtinybės prigimtis, 1974) pateikė modalinę versiją: jei maksimaliai didi būtybė bent įmanoma, ji egzistuoja kuriame nors galimame pasaulyje. Maksimali didybė apima būtiną egzistavimą, todėl tokia būtybė egzistuoja visuose galimuose pasauliuose, taigi ir mūsiškiame. Panašų formalų įrodymą užrašė Kurtas Gödelis.

Stiprybės

• Jei argumentas būtų pagrįstas, jis įrodytų, kad egzistuoja Dievas su visomis savybėmis, ne tik "kažkokia pirmoji priežastis".
• Modalinės versijos logiškai taisyklingos: 2013 m. kompiuteris patikrino, kad Gödelio išvada išplaukia iš jo aksiomų.
• Kuklesnė Plantingos versija nė nesiekia įrodyti, kad Dievas yra. Ji rodo, kad tikėjimas Dievu gali būti racionalus, jei priimama galimybės prielaida.

Kritika

• Anzelmo amžininkas Gaunilonas atsakė parodija: ta pati logika "įrodytų" ir tobuliausios įmanomos salos egzistavimą.
• Kantas (Grynojo proto kritika, 1781): egzistavimas nėra savybė, kuri ką nors prideda prie sąvokos. Šimtas tikrų talerių neturi nė vienos savybės, kurios neturėtų šimtas įsivaizduojamų.
• Modalinėje versijoje viskas laikosi ant žodžio "įmanoma". Lygiai taip pat galima teigti, kad įmanomas maksimaliai didžios būtybės nebuvimas, ir ta pati logika išves, kad jos nėra. Argumentas iš anksto remiasi tuo, ką turi įrodyti.
• Iš Gödelio aksiomų išplaukia "modalinis kolapsas": viskas, kas tiesa, tampa būtinai tiesa (Jordanas Howardas Sobelis). Tai kaina, kurios dauguma filosofų nenori mokėti.

Kam aktualu: Tik kognityvistui (III), kuris sutinka, kad "Dievas" apibrėžtas nuosekliai. Ignostikui (III) tai aiškiausias pavyzdys, kodėl pirma reikia apibrėžimo. Globaliajam ateistui (IV) argumentas vis tiek kalba tik apie klasikinį teizmą.

Šaltiniai: SEP — Ontologiniai argumentai · Wikipedia — Gödelio ontologinis įrodymas

Formuluotė

Taip argumentą formuluoja C. S. Lewisas ir Williamas Lane'as Craigas:

1. Jei Dievo nėra, objektyvių moralinių vertybių ir pareigų nėra.
2. Objektyvios moralinės vertybės ir pareigos egzistuoja.
3. Vadinasi, Dievas egzistuoja.

Moralės pagrindą dažnai aiškina dieviškojo įsakymo teorija (Robertas Adamsas, Philipas Quinnas): pareigos kyla iš mylinčio Dievo įsakymų.

Stiprybės

• Daugelis žmonių tvirtai jaučia, kad kai kurie dalykai, pavyzdžiui, kankinti vaiką dėl malonumo, blogi visada ir visur, kad ir ką manytų žmonės ar kokia būtų kultūra.
• Klausimas, kaip moralės faktai "telpa" į fizikinį pasaulį, natūralizmui kelia rimtų keblumų.
• Argumentas paaiškina, kodėl moralė mus įpareigoja, o ne tik apibūdina, kas mums patinka.

Kritika

• Eutifrono dilema (Platonas): ar gera tai, ką Dievas įsako, todėl, kad jis įsako, ar jis įsako todėl, kad tai gera? Pirmuoju atveju moralė savavališka, antruoju — jos standartas nepriklauso nuo Dievo. Atsakymas "gėris yra pati Dievo prigimtis" kelia naują klausimą: kas tą prigimtį daro gerą?
• Pirmoji prielaida ginčytina. Daug filosofų gina moralinį realizmą be Dievo: etinį natūralizmą, Dereko Parfito nenatūralistinį realizmą (Apie tai, kas svarbu, 2011), Eriko Wielenbergo "tvirtąjį" realizmą.
• Antroji prielaida irgi ginčytina: J. L. Mackie klaidų teorija ir kitos antirealistinės pozicijos teigia, kad objektyvių moralės faktų apskritai nėra.
• Evoliucinė ir kontraktualistinė etika (Rawlsas, Scanlonas) paaiškina, iš kur kyla moralinis jausmas ir normos, visai nesiremdama Dievu (plg. VII dimensiją).

Kam aktualu: Tiems, kas moralę laiko tikra ir nuo mūsų nepriklausoma (VII, moralinis realizmas). Antirealistui ar konstruktyvistui (VII) pirmoji prielaida klaidinga, ir argumentas čia pat žlunga.

Šaltiniai: SEP — Moraliniai argumentai · Wikipedia — Dieviškojo įsakymo teorija

Formuluotė

Milijonai žmonių sako patyrę Dievo buvimą: maldoje, mistinėje vizijoje, staigiame atsivertime. Richardas Swinburne'as (Dievo egzistavimas, 1979) tokias patirtis vertina pagal patiklumo principą: jei atrodo, kad kas nors yra, tai greičiausiai ir yra, kol neturime priežasčių abejoti.

1. Jei žmogui atrodo, kad jis patiria X, ir nėra priežasčių manyti kitaip, greičiausiai X egzistuoja.
2. Daugybei žmonių atrodo, kad jie patiria Dievą.
3. Rimtų priežasčių šias patirtis atmesti nėra.
4. Vadinasi, greičiausiai Dievas egzistuoja.

Williamas Alstonas (Dievo suvokimas, 1991) teigė, kad religinė patirtis yra tokia pat suvokimo praktika kaip regėjimas, ir pasitikėti ja ne mažiau pagrįsta.

Stiprybės

• Patirtimi pasitikime visur kitur. Būtų nenuoseklu ja nepasitikėti vien čia.
• Tokios patirtys paplitusios visose kultūrose ir epochose (Williamas Jamesas, Religinės patirties įvairovė, 1902).
• Tam, kas tokią patirtį turėjo, ji gali būti įtikinamesnė už bet kokį abstraktų argumentą.

Kritika

• Skirtingų religijų žmonės patiria skirtingus ir nesuderinamus dalykus: katalikai regi Mergelę Mariją, induistai — Krišną, ir kiekvienas tai laiko savo tikėjimo patvirtinimu. Patirtis atspindi kultūrą, o ne bendrą objektą.
• Jutiminę patirtį galima patikrinti: kiti gali pažiūrėti, išmatuoti, pakartoti. Religinės patirties taip patikrinti negalima.
• Panašias patirtis sukelia psichodelikai, epilepsija, badavimas ar miego trūkumas. Johnso Hopkinso universiteto tyrime (2006) du trečdaliai dalyvių psilocibino seansą įvertino kaip vieną iš penkių prasmingiausių patirčių gyvenime.
• Patiklumo principas tiktų ir patirtims, kurias teistai patys atmeta: kitų religijų dievų regėjimams, dvasių pasirodymams ar ateivių pagrobimams.

Kam aktualu: Priklauso nuo atsako į religinę patirtį (II). Redukcionistui patirtį paaiškina smegenys ir lūkesčiai, tad argumentas neprasideda; neredukcionistui patirtis tikra, bet jos šaltinis ginčijamas; atviram ji yra įrodymas, kurį reikia sverti.

Šaltiniai: SEP — Religinė patirtis

Formuluotė

Jei esama įvykių, kurių negalima paaiškinti gamtos dėsniais, geriausias paaiškinimas gali būti antgamtinis veikėjas. Krikščionių apologetai daugiausia remiasi Jėzaus prisikėlimu. Gary Habermasas ir Michaelas Licona (Argumentai už Jėzaus prisikėlimą, 2004) siūlo "minimalių faktų" metodą: imami tik tie faktai, kuriuos pripažįsta dauguma istorikų, ir klausiama, kas juos geriausiai paaiškina.

1. Jėzus buvo nukryžiuotas ir mirė.
2. Mokiniai nuoširdžiai tikėjo, kad matė jį prisikėlusį.
3. Persekiotojas Paulius ir skeptikas Jokūbas atsivertė po panašių patirčių.
4. Geriausiai šiuos faktus paaiškina tai, kad Jėzus iš tiesų prisikėlė.

Stiprybės

• Ir dauguma pasaulietinių istorikų neabejoja, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, o mokiniai netrukus įtikėjo jo prisikėlimu.
• Mokiniai buvo pasiruošę kentėti už savo liudijimą, todėl sąmoningas melas mažai tikėtinas.
• Argumentas istorinis, todėl jį galima vertinti įprastais istorikų įrankiais, ne tik filosofiškai.

Kritika

• Deividas Hiumas ("Apie stebuklus", 1748): gamtos dėsniai paremti vienodu milijonų žmonių patyrimu, todėl visada labiau tikėtina, kad liudytojai klysta ar meluoja, nei kad dėsnis buvo pažeistas. Carlas Saganas tą mintį sutraukė į frazę: nepaprasti teiginiai reikalauja nepaprastų įrodymų.
• Evangelijas nežinomi autoriai parašė praėjus kelioms dešimtims metų po įvykių, o jų detalės viena kitai prieštarauja. Bartas Ehrmanas pabrėžia, kad istorinis metodas iš principo negali nustatyti, jog stebuklas yra labiausiai tikėtinas paaiškinimas.
• Nuoširdus tikėjimas neįrodo tiesos. Kankinių turi daug judėjimų, o gedintys žmonės neretai "mato" mirusius artimuosius.
• Savų stebuklų turi visos religijos. Hiumas pastebėjo, kad jie vienas kitą panaikina: Mahometo stebuklai liudija prieš Jėzaus ir atvirkščiai.

Kam aktualu: Evidencialistui (II), kuris sveria liudijimus pagal Hiumo taisyklę. Metodologinis natūralistas (IV) stebuklo netirs, metafizinis (IV) jį atmes iš principo. Fideistui (II) stebuklų įrodinėti nereikia.

Šaltiniai: SEP — Stebuklai · Wikipedia — Stebuklų argumentas

Formuluotė

Kodėl smegenų procesus lydi išgyvenimai: skausmas, raudonos spalvos matymas, mintys? J. P. Morelandas (Sąmonė ir Dievo egzistavimas, 2008) ir Richardas Swinburne'as teigia, kad materija savaime sąmonės nesukuria, todėl sąmonės atsiradimą geriau paaiškina sąmoningas Dievas.

1. Sąmoningi išgyvenimai egzistuoja ir nėra vien fizikiniai procesai.
2. Fizikos dėsniai negali paaiškinti, kodėl tam tikrus smegenų procesus lydi būtent tokie išgyvenimai.
3. Teizmas tai paaiškina: sąmoningas Dievas sukūrė sąmoningas būtybes.
4. Vadinasi, sąmonė liudija teizmo naudai.

Stiprybės

• "Sunkiąją sąmonės problemą" (Davidas Chalmersas, 1995) pripažįsta ir daug netikinčių filosofų: neaišku, kaip fizikiniai procesai sukelia subjektyvų patyrimą.
• Jei sąmonė nėra fizikinė, natūralizmui sunku paaiškinti, kaip ji atsirado evoliucijos metu.

Kritika

• Tai "spragų Dievo" argumentas: Dievas įstatomas ten, kur mokslas dar neturi atsakymo. Tai, kad mokslas dar nepaaiškino sąmonės, nereiškia, kad jos negalima paaiškinti natūraliai. Kadaise taip atrodė ir su gyvybe, kuriai aiškinti buvo sugalvota "gyvybinė jėga".
• Neuromokslas rodo, kad sąmonė glaudžiai priklauso nuo smegenų: traumos, narkozė ar vaistai ją keičia ir išjungia. Tai geriau dera su natūralizmu.
• Net jei fizikalizmas klaidingas, lieka neteistinių alternatyvų: Chalmersas siūlo natūralistinį dualizmą, kiti — panpsichizmą.
• Teizmas sąmonės nepaaiškina, tik ją pervadina. "Dievas taip padarė" nepasako, kaip nematerialus protas veikia materiją.

Kam aktualu: Ginčui dėl natūralizmo apimties (IV): ar sąmonė telpa į fizikos aprašą. Dualistas (priedas D) gali pritarti pirmajai prielaidai ir vis tiek netikėti Dievu.

Šaltiniai: Wikipedia — Sąmonės argumentas

Formuluotė

Jei mūsų mintys yra vien aklų fizikinių procesų produktas, kodėl turėtume tikėti, kad jos teisingos? C. S. Lewisas (Stebuklai, 1947) teigė, kad natūralizmas pjauna šaką, ant kurios pats sėdi. Alvinas Plantinga šią mintį išplėtojo į evoliucinį argumentą prieš natūralizmą (1993):

1. Evoliucija atrenka elgesį, padedantį išgyventi, o ne teisingus įsitikinimus.
2. Jei tiesa ir evoliucija, ir natūralizmas, tikimybė, kad mūsų pažinimo gebėjimai patikimi, maža arba jos neįmanoma įvertinti.
3. Tada natūralistas negali pasitikėti ir savo įsitikinimu, kad natūralizmas teisingas.
4. Vadinasi, natūralizmas pats save griauna, o teizmas, pagal kurį Dievas sukūrė protą tiesai pažinti, šios problemos neturi.

Stiprybės

• Argumentas apverčia ginčą: ne teizmas turi save įrodyti, o natūralizmas paaiškinti, kodėl pasitiki protu.
• Žinome, kad evoliucija mums paliko sistemingų pažinimo klaidų (iliuzijų, kognityvinių šališkumų), todėl klausimas nėra dirbtinis.

Kritika

• Teisingi įsitikinimai paprastai padeda išgyventi: kas žino, kur plėšrūnas ir kur maistas, išgyvena dažniau. Brandenas Fitelsonas ir Elliottas Soberis (1998) parodė, kad Plantingos tikimybių prielaidos nepagrįstos.
• Elizabeth Anscombe 1948 m. Oksforde taip sukritikavo Lewiso versiją, kad jis perrašė knygos skyrių.
• Protas iš tiesų nėra visiškai patikimas, ir mes tai žinome. Būtent todėl prireikė mokslinio metodo ir jo patikrinimų. Tai geriau dera su evoliucija nei su Dievu, sukūrusiu tobulą protą.
• Teizmas problemą tik perkelia: iš kur žinome, kad Dievas nori, jog mūsų įsitikinimai būtų teisingi?

Kam aktualu: Metafiziniam natūralistui (IV), nes argumentas taikosi būtent į jį. Tų, kam natūralizmas tik metodas (IV), argumentas neliečia.

Šaltiniai: Wikipedia — Proto argumentas · Wikipedia — Evoliucinis argumentas prieš natūralizmą

Formuluotė

Ciceronas (Apie dievų prigimtį, 45 m. pr. Kr.) rašė, kad nėra tautos, kuri netikėtų dievais, ir toks sutarimas rodo įgimtą žinojimą.

1. Beveik visos žmonių kultūros visais laikais tikėjo kokia nors dievybe.
2. Tai, kuo tiki beveik visi, greičiausiai teisinga arba bent remiasi tikra patirtimi.
3. Vadinasi, greičiausiai kokia nors dievybė egzistuoja.

Stiprybės

• Religingumas iš tiesų beveik visuotinis: žinoma labai nedaug kultūrų, kurios visai netikėtų antgamtinėmis būtybėmis.
• Kai daug liudytojų teigia tą patį, paprastai tai laikome įrodymu.
• Argumentą galima formuluoti kukliai: tikėjimas, kuriam pritaria dauguma, bent jau neturėtų būti laikomas neracionaliu (Thomasas Kelly'is, 2011).

Kritika

• Tai apeliavimas į daugumą (argumentum ad populum). Dauguma ilgai tikėjo ir tuo, kad Saulė sukasi aplink Žemę ar kad ligas siunčia dvasios.
• Sutarimo iš tiesų nėra: kultūros tiki visiškai skirtingais ir nesuderinamais dievais, nuo Perkūno iki Alacho. Visuotinis tik pats polinkis tikėti.
• Tą polinkį paaiškina kognityvinis religijos mokslas (žr. tikėjimo kilmės argumentą).
• Tikintieji nėra nepriklausomi liudytojai: tikėjimas daugiausia perduodamas iš kartos į kartą auklėjant.

Kam aktualu: Beveik niekam filosofijoje, bet tai dažnas kultūrinio katalikiškumo (VII) ir "kažkas yra" (IV) pagrindas. Tikėjimo kilmės aiškinimai (priedas B) į jį atsako tiesiogiai.

Šaltiniai: Wikipedia — Consensus gentium · Wikipedia — Argumentum ad populum

Formuluotė

Pragmatinis argumentas: jis nesiekia parodyti, kad Dievas egzistuoja, tik kad verta juo tikėti. Blaise'as Pascalis (Mintys, apie 1670) siūlė tokią lažybų lentelę:

• Tiki, ir Dievas yra: begalinis laimėjimas.
• Tiki, o Dievo nėra: nedidelė netektis.
• Netiki, o Dievas yra: didžiulė netektis.
• Netiki, ir Dievo nėra: nedidelis laimėjimas.

Kadangi galimas laimėjimas begalinis, o rizika baigtinė, protinga lažintis už tikėjimą. Pascalis žinojo, kad tikėjimo negalima sukelti vien valios aktu, todėl patarė pradėti nuo apeigų.

Stiprybės

• Argumentui nereikia įrodymų: jis veikia net tada, kai Dievo buvimo tikimybė labai maža.
• Tai ta pati sprendimų logika, kuria vadovaujamės drausdamiesi ar investuodami.
• Pascalis buvo vienas tikimybių teorijos pradininkų, ir lažybos laikomos pirmuoju formalios sprendimų teorijos pavyzdžiu.

Kritika

• Daugelio dievų problema (Didro): lažybos nenurodo, kuriuo dievu tikėti. Galbūt tikrasis dievas baudžia būtent katalikus arba atlygina sąžiningiems skeptikams.
• Tikėjimo negalima tiesiog pasirinkti (žr. doksastinį voluntarizmą), o apsimestinį tikėjimą visažinis Dievas lengvai atpažintų.
• Evidencializmas (W. K. Cliffordas, 1877): tikėti dėl naudos, o ne dėl įrodymų, yra episteminis nesąžiningumas.
• Skaičiavimai su begaline nauda neveikia. Bet kuri strategija, kuri suteikia net menką tikimybę kada nors įtikėti, duoda tą pačią begalinę naudą, todėl lažybos nė vienos strategijos neišskiria (Alanas Hájekas).

Kam aktualu: Tik doksastiniam voluntaristui (I), kuris gali nuspręsti tikėti; involuntaristui lažybos neįvykdomos. Evidencialistui (II) jos apskritai ne argumentas, o patarimas; apateistui (VI) statymo vertė lygi nuliui.

Šaltiniai: SEP — Pascalio lažybos

Formuluotė

Seniausias argumentas prieš Dievą. Klasikinį jo variantą ("Ar Dievas nori užkirsti kelią blogiui, bet negali? Tada jis bejėgis…") Laktancijus priskyrė Epikūrui. Šiuolaikinę formuluotę pateikė J. L. Mackie ("Blogis ir visagalybė", 1955):

1. Dievas yra visagalis, visažinis ir tobulai geras.
2. Tobulai gera būtybė panaikina blogį, kiek tik gali.
3. Nėra ribų tam, ką visagalis gali padaryti.
4. Vadinasi, jei Dievas egzistuotų, blogio nebūtų. Bet blogis yra.

Stiprybės

• Argumentas remiasi tuo, ką teistai patys sako apie Dievą, todėl jam nereikia jokių pašalinių prielaidų.
• Kančia yra faktas, kurio niekas neginčija.
• Laisvosios valios gynyba sunkiai paaiškina gamtinį blogį: žemės drebėjimus, ligas, gyvūnų kančią. Plantingai teko pasitelkti prielaidą, kad jį gali sukelti puolę angelai.

Kritika

• Alvinas Plantinga (Dievas, laisvė ir blogis, 1974) pateikė laisvosios valios gynybą: galbūt net visagalis Dievas negali sukurti laisvų būtybių, kurios niekada nesirinktų blogio. Užtenka, kad tai būtų įmanoma, ir loginis prieštaravimas dingsta.
• Daugelis filosofų, tarp jų ir ateistų, šią gynybą laiko sėkminga. Pats Mackie (Teizmo stebuklas, 1982) pripažino, kad blogio problema neparodo, jog teizmas logiškai prieštaringas.
• Todėl ginčas dabar daugiausia vyksta dėl įrodyminės blogio problemos.

Kam aktualu: Kognityvistui (III) ir tik prieš klasikinį visagalį ir tobulai gerą Dievą (IV); deisto ar panteisto (priedas C) neliečia. Stiprusis ateistas (I) iš jo tikisi daugiausia: tai vienas iš nedaugelio įrodymų, kad Dievo nėra, o ne vien kad tikėti nepagrįsta.

Šaltiniai: SEP — Blogio problema

Formuluotė

Ši versija neteigia, kad blogis logiškai nesuderinamas su Dievu. Ji teigia, kad dėl blogio kiekio ir pobūdžio Dievo buvimas tampa mažai tikėtinas. Williamas Rowe'as (1979) pateikė pavyzdį: miške žaibas sukelia gaisrą, elniukas kelias dienas kankinasi ir nugaišta. Niekas to nemato, niekas iš to nepasimoko.

1. Egzistuoja beprasmė kančia: tokia, kuriai visagalė ir visažinė būtybė galėjo užkirsti kelią neprarasdama didesnio gėrio.
2. Tobulai gera būtybė beprasmės kančios neleistų.
3. Vadinasi, visagalės, visažinės ir tobulai geros būtybės greičiausiai nėra.

Paulas Draperis (1989) argumentą suformulavo kitaip: skausmo ir malonumo pasiskirstymas gamtoje daug labiau tikėtinas, jei gamta abejinga, nei jei ją kūrė geras Dievas. Ypač sunkus atvejis yra gyvūnų kančia.

Gyvūnų kančia — blogio problemos išplėtimas

Gyvūnų kančia pagilina įrodyminę blogio problemą, nes vienu metu atmeta abi pagrindines teodicijas:

• Egzistavo anksčiau nei žmonija: stuburinių gyvūnų skausmas egzistuoja ~500 milijonų metų — daug anksčiau nei bet kokia žmogaus Nuopuolis ar moralinė kaltė galėjo tai paaiškinti. Atmeta Nuopuoliu pagrįstas teodicijas.
• Laisvos valios gynimas netaikomas: laisvos valios teodicija taikoma tik moraliai atsakingiems veikėjams; gyvūnai nėra moraliniai veikėjai, todėl jų kančios negalima priskirti kūrinių laisvei.
• Sielos formavimo argumentas netaikomas: Irenėjaus / Hicko teodicija teigia, kad kančia ugdo moralinį charakterį; gyvūnai neugdo sielų ar moralinių dorybių per plėšrūnystę ir ligas.
• Struktūrinis žiaurumas: parazitizmas, plėšrūnystė ir masiniai išnykimai nėra atsitiktinumai — kančia įkoduota pačioje gyvybės architektūroje.
• Mastas: milijardai jautriųjų gyvūnų patyrė skausmą per geologinį laiką, smarkiai viršydami bet kokią žmogaus kančią skaičiumi.

Darvinas šią problemą suformulavo 1860 m.: "Negaliu įtikinti savęs, kad geranoriškas ir visagalis Dievas būtų sąmoningai sukūręs Ichneumonidae su aiškiu tikslu, kad jos maitintųsi gyvų vikšrų kūnuose" (laiškas Asai Grėjui). Paulo Draperio įrodyminė argumentacija tiesiogiai apima nežmogiškų gyvūnų skausmą kaip centrinį įrodymą. Šiuolaikinėje religijos filosofijoje šią kryptį pavadina darvinistinė blogio problema arba biologinis blogis.

Teistiniai atsakymai ir jų ribos: gyvūnai neturi fenomenalios sąmonės (ginčijama — Kembridžo sąmonės deklaracija, 2012 m., teigia priešingai); dėsniais valdomo visatos gynimas (fizikos stabilumui reikalingos reguliarybės sukelia gyvūnų skausmą); eschatologinė kompensacija (gyvūnai gauna atpirkimą); plėšrūnystė nėra iš esmės bloga. Dauguma filosofų laiko biologinį blogį sunkiausiu teodicijos atveju.

Šaltiniai: SEP — Gyvūnų kančia · Darvino 1860 laiškas Asai Grėjui

Stiprybės

• Užtenka vieno beprasmės kančios atvejo, o jų milijonai: vaikų vėžys, epidemijos, šimtai milijonų metų gyvūnų kančių iki žmogaus atsiradimo.
• Laisvosios valios gynyba čia mažai padeda: gamtinis blogis nekyla iš niekieno pasirinkimų.
• Skeptinio teizmo atsakymas brangiai kainuoja. Jei nežinome, kas gera Dievo akimis, negalime remtis ir pasaulio gėriu kaip ženklu jo naudai.

Kritika

• Skeptinis teizmas (Stephenas Wykstra, 1984): ribotas žmogaus protas negali tikėtis įžvelgti visų begalinio Dievo priežasčių. Tai, kad mes nematome kančios prasmės, dar nereiškia, kad jos nėra.
• Sielos ugdymo teodicija (Johnas Hickas, Blogis ir meilės Dievas, 1966): pasaulyje be pavojų ir kančios negalėtų subręsti drąsa, užuojauta ir moralinis charakteris.
• Kai kurie teistai dar pasitelkia pomirtinį atlygį: jokia žemiška kančia nebus beprasmė, jei amžinybėje ji bus atlyginta.

Kam aktualu: Evidencialistui (II) ir tikimybiniam ateistui (I): argumentas keičia tikimybę, o ne įrodo. Nonkognityvistui (III) neįdomus: jei "Dievas geras" nėra teiginys, kančia jo nepaneigia. Taikinys vėl tik klasikinis teizmas (IV).

Šaltiniai: SEP — Blogio problema · IEP — Įrodyminė blogio problema · SEP — Skeptinis teizmas

Formuluotė

J. L. Schellenbergas (Dieviškasis paslėptumas ir žmogaus protas, 1993) klausia: jei Dievas myli kiekvieną žmogų ir trokšta su juo santykio, kodėl tiek daug žmonių nuoširdžiai juo netiki?

1. Jei egzistuoja tobulai mylintis Dievas, kiekvienas, kuris nesipriešina santykiui su juo, galėtų juo tikėti.
2. Yra žmonių, kurie nesipriešina ar net ieško, bet netiki.
3. Vadinasi, tobulai mylinčio Dievo nėra.

Panašų netikėjimo argumentą pateikė Theodore'as Drange'as (Netikėjimas ir blogis, 1998).

Stiprybės

• Nereikia remtis kančia: problema yra pati Dievo tyla, net ir tiems, kurie jo ieško.
• Atsispiria nuo pačios krikščionybės teiginio, kad Dievas yra meilė ir trokšta santykio su žmonėmis.
• Nesipriešinančių netikinčiųjų tikrai yra: žmonės, kurie meldėsi, ieškojo ir vis tiek prarado tikėjimą, taip pat ištisos kultūros, kurios niekada negirdėjo apie Abraomo Dievą.

Kritika

• Dievas gali slėptis, kad žmonės rinktųsi laisvai: akivaizdus Dievo buvimas verstų paklusti iš baimės (Michaelas Murray, Richardas Swinburne'as).
• Galbūt Dievas turi kitų, mums nežinomų priežasčių (skeptinio teizmo atsakymas).
• Kai kurie teistai ginčija antrąją prielaidą: galbūt už kiekvieno netikėjimo slypi bent menkas pasipriešinimas.

Kam aktualu: Tiems, kam tikėjimas nuo valios nepriklauso (I): paslėptumas skaudžiausias būtent involuntaristui, kuris tikėtų, jei galėtų. Fideistas (II) atsakys, kad Dievas slepiasi tyčia.

Šaltiniai: SEP — Dieviškasis paslėptumas · Wikipedia — Netikėjimo argumentas

Formuluotė

Šie argumentai teigia, kad pati Dievo sąvoka prieštaringa: tradicinės Dievo savybės nesuderinamos viena su kita arba kiekviena jų prieštaringa pati savaime.

• Visagalybės paradoksas: ar Dievas gali sukurti akmenį, kurio pats negalėtų pakelti? Jei gali, yra kažkas, ko jis negali pakelti; jei negali, yra kažkas, ko jis negali sukurti.
• Visažinystė ir laisvė: jei Dievas neklystamai žino, ką rytoj darysiu, ar galiu pasielgti kitaip?
• Visažinystė ir nekintamumas: visažinis žino, kiek dabar valandų, todėl jo žinojimas nuolat keičiasi, o nekintanti būtybė keistis negali (Normanas Kretzmannas, 1966).
• Belaikiškumas ir veikimas: už laiko ribų esanti būtybė negali laike išgirsti maldos ir į ją atsakyti.

Jei bent vienas toks prieštaravimas tikras, Dievas su visomis tomis savybėmis negali egzistuoti, kaip negali egzistuoti apvalus kvadratas.

Stiprybės

• Jei toks argumentas pavyktų, tai būtų griežtas įrodymas, kad tokio Dievo nėra, o ne tik kad jis mažai tikėtinas.
• Teologai patys šimtmečius ginčijosi dėl šių klausimų ir sutarimo nepasiekė.

Kritika

• Visagalybė seniai apibrėžiama kaip gebėjimas padaryti viską, kas logiškai įmanoma (Tomas Akvinietis). Akmens, kurio visagalis negalėtų pakelti, sąvoka prieštaringa, todėl tai, kad jo negalima sukurti, nėra galios trūkumas.
• Visažinystę su laisve teistai derina keliais būdais. Pagal Boecijų Dievas yra už laiko ribų ir viską mato vienu metu, todėl ne "iš anksto žino". Pagal Luisą de Moliną Dievas žino, ką laisvos būtybės pasirinktų bet kuriomis aplinkybėmis.
• Net jei kai kurie prieštaravimai tikri, jie paneigia tik konkrečią Dievo sampratą. Teistai gali patikslinti savybes, pavyzdžiui, atsisakyti belaikiškumo ar nekintamumo.

Kam aktualu: Lokaliajam ir klasikinio teizmo ateizmui (IV): rodo, kad konkretus Dievo apibrėžimas prieštaringas. Globaliajam ateistui (IV) to per maža, nes kiti apibrėžimai lieka. Ignostikui (III) tai žingsnis link jo paties išvados.

Šaltiniai: SEP — Visagalybė · SEP — Išankstinis žinojimas ir laisvoji valia · SEP — Dievo sampratos

Formuluotė

Pasaulyje tūkstančiai religijų, ir jų teiginiai vienas kitam prieštarauja: Jėzus yra Dievas arba ne; po mirties laukia rojus, atgimimas arba niekas.

1. Konkuruojančios religijos remiasi to paties tipo įrodymais: šventraščiais, stebuklais, vidiniu įsitikinimu.
2. Jų teiginiai nesuderinami, todėl bent dauguma tų teiginių klaidingi.
3. Jei tie patys įrodymai daugeliu atvejų veda į klaidą, jie nepatikimi ir likusiais.
4. Vadinasi, nė viena religija neturi gero pagrindo.

Hiumas pastebėjo, kad skirtingų religijų stebuklai vienas kitą panaikina. Šiuolaikinis variantas skamba taip: ateistas netiki tik vienu dievu daugiau nei krikščionis, kuris netiki Dzeusu, Odinu ir Višnumi (Stepheno Robertso mintis, kurią išpopuliarino Ričardas Dokinsas).

Stiprybės

• Kokią religiją žmogus išpažįsta, daugiausia lemia gimimo vieta. Tai sunkiai dera su mintimi, kad viena iš religijų yra tikra Dievo žinia visiems.
• Argumentas smogia ir Pascalio lažyboms: nežinia, už kurį dievą statyti.
• Tikintieji patys taiko tą pačią skeptišką logiką kitoms religijoms. Argumentas tik prašo būti nuosekliems.

Kritika

• Nesutarimas neįrodo, kad klysta visi. Žmonės nesutaria ir dėl istorijos ar mokslo, bet tai nereiškia, kad tiesos nėra.
• Religinis pliuralizmas (Johnas Hickas): skirtingos religijos gali būti skirtingi kultūriniai atsakai į tą pačią dieviškąją tikrovę.
• Religijos sutaria dėl daug ko: kad egzistuoja kažkas daugiau nei materija ir kad tai svarbu žmogaus gyvenimui. Bendras branduolys gali būti teisingas, net jei detalės klaidingos.

Kam aktualu: Tikėjimo kilmės klausimui (priedas B): kodėl žmonės tiki tuo, kuo tiki jų tėvai. Fideistui (II) įvairovė ne problema. Nuo išvados (I) nepriklauso: argumentas tinka ir agnostikui.

Šaltiniai: SEP — Religinis pliuralizmas · Wikipedia — Nesuderinamų apreiškimų argumentas

Formuluotė

Esybių nereikia dauginti be būtinybės. Jei viską, ką stebime, galima paaiškinti be Dievo, Dievas yra perteklinė hipotezė. Istorija, kad Laplasas Napoleonui pasakė neturėjęs "reikalo tai hipotezei", yra apokrifas: to meto rašytinio šaltinio nėra, bet principą ji perteikia tiksliai.

1. Iš dviejų vienodai gerai duomenis paaiškinančių teorijų reikia rinktis paprastesnę.
2. Natūralizmas paaiškina pasaulį (fiziką, gyvybę, protą, religijų atsiradimą) ne prasčiau nei teizmas.
3. Natūralizmas paprastesnis: jam nereikia papildomos antgamtinės būtybės.
4. Vadinasi, natūralizmas labiau pagrįstas.

Stiprybės

• Mokslo istorija rodo kryptį. Žaibai, ligos, planetų judėjimas, gyvybės įvairovė kadaise buvo aiškinami dievais, o dabar paaiškinti be jų. Priešingų atvejų nežinome.
• Taupumo principu remiamės visur kitur: moksle, teisme, kasdienybėje.

Kritika

• Antroji prielaida ginčytina. Teistai teigia, kad natūralizmas nepaaiškina, kodėl apskritai kas nors egzistuoja, iš kur sąmonė ir moralė (žr. argumentus už).
• Richardas Swinburne'as teigia, kad Dievas yra labai paprasta hipotezė: viena būtybė su neribotomis savybėmis paprastesnė už daugybę niekuo nepaaiškintų gamtos konstantų.
• Paprastumas nėra tiesos garantija. Kartais tikrovė pasirodo sudėtingesnė už paprasčiausią modelį.

Kam aktualu: Tam, kas ieško geriausio paaiškinimo (strategijos) ir ateizmą laiko prezumpcija (II). Suspensionistui (II) jis nieko neduoda: paprastumas neįrodo, kad Dievo nėra. Metafiziniam natūralistui (IV) tai pagrindinis argumentas.

Šaltiniai: SEP — Paprastumas · Wikipedia — Okamo skustuvas

Formuluotė

Antony Flew'as ("Ateizmo prezumpcija", 1972) teigė, kad įrodinėti turi tas, kuris sako, jog Dievas egzistuoja. Kol įrodymų nėra, pradinė pozicija yra netikėti, kaip netikime Raselo arbatinuku, besisukančiu aplink Saulę.

Raselo arbatinukas (esė parašyta 1952 m., paskelbta tik 1997 m.): jei teigčiau, kad tarp Žemės ir Marso aplink Saulę skrieja porcelianinis arbatinukas, per mažas, kad jį aptiktų teleskopai, būtų absurdiška reikalauti, jog kiti manimi tikėtų vien todėl, kad negali to paneigti. Įrodinėti turi tas, kuris teigia, kad kas nors yra. Antony Flew'as dar 1950 m. ("Teologija ir falsifikacija") klausė kitaip: kas turėtų įvykti, kad teistai savo tikėjimo atsisakytų?

1. Pagrįsta tikėti tik tuo, kam turime pakankamai įrodymų.
2. Pakankamų Dievo egzistavimo įrodymų nėra.
3. Vadinasi, tikėti Dievu nepagrįsta.

W. K. Cliffordas ("Tikėjimo etika", 1877): "Visada, visur ir visiems blogai tikėti kuo nors, remiantis nepakankamais įrodymais." Stipresnė versija sako: jei Dievas egzistuotų, įrodymų būtų daug, todėl jų nebuvimas pats rodo, kad jo nėra.

Stiprybės

• Taip vertiname bet kurį kitą teiginį, nuo naujų vaistų iki teismo bylų.
• Argumentui nereikia įrodyti, kad Dievo nėra, todėl jis kuklus ir sunkiai paneigiamas.
• Ten, kur įrodymų tikėtumės, jų nerandama. Didžiausias užtariamosios maldos tyrimas (STEP, 2006) jokio poveikio pacientams po širdies operacijos nenustatė.

Kritika

• Teistai atsako, kad įrodymų yra: tai visi argumentai už. Tada ginčas persikelia į juos.
• Reformatų epistemologija (Alvinas Plantinga, Patikimas krikščionių tikėjimas, 2000): tikėjimas Dievu gali būti "pamatinis", kaip tikėjimas kitų žmonių protais ar praeities realumu, kurių irgi negalime nepriklausomai įrodyti.
• Įrodymų nebuvimas rodo nebuvimą tik tada, kai įrodymų reikėtų tikėtis. Pasislėpęs ar į pasaulį nesikišantis Dievas pėdsakų gali ir nepalikti.

Kam aktualu: Tik evidencialistui (II) ir tik priėmus, kad įrodinėti turi tas, kuris teigia (II, prezumpcija). Kas naštą dalija abiem pusėms, iš įrodymų stokos daro išvadą "nežinau", o ne "nėra" (I). Fideistui argumentas apskritai nepataiko.

Šaltiniai: SEP — Tikėjimo etika · SEP — Ateizmas ir agnosticizmas · Wikipedia — Raselo arbatinukas

Formuluotė

Kognityvinis religijos mokslas tiria, kodėl žmonės linkę tikėti antgamtinėmis būtybėmis. Pascalis Boyeris (Religija paaiškinta, 2001) ir Justinas Barrettas rodo, kad tikėjimą palaiko įprasti proto mechanizmai. Vienas tokių mechanizmų yra hiperaktyvus agentų aptikimo aparatas (HADD): išgyventi saugiau šlamesį krūmuose palaikyti plėšrūnu nei vėju, todėl esame linkę visur įžvelgti veikėją ir tikslą.

1. Tikėjimą dievais galima paaiškinti psichologiniais ir evoliuciniais mechanizmais, kurie veiktų taip pat, nesvarbu, ar Dievas egzistuoja, ar ne.
2. Įsitikinimas, kilęs iš proceso, nesusijusio su jo teisingumu, nepatikimas.
3. Vadinasi, tai, kad žmonės tiki, neliudija, kad Dievas egzistuoja.

Stiprybės

• Paaiškina ne vieną religiją, o visas: kodėl dievų idėjos tokios panašios visame pasaulyje ir kodėl vaikai lengvai priima antgamtinius paaiškinimus.
• Remiasi empiriniais tyrimais, ne vien filosofija.
• Kartu susilpnina visuotinio sutarimo ir dalį religinės patirties argumentų.

Kritika

• Kilmės klaida (genetic fallacy): įsitikinimo kilmė nepasako, ar jis teisingas. Žinodami, kodėl tikime aritmetika, jos nepaneigiame.
• Pats Barrettas yra krikščionis ir teigia, kad Dievas galėjo panaudoti evoliuciją, kad žmonės būtų linkę juo tikėti.
• Ta pati logika pakirstų ir moralinius ar net mokslinius įsitikinimus, nes ir jie turi evoliucinę kilmę.

Kam aktualu: Tiesiogiai keliams į netikėjimą (priedas B). Bet kilmė neįrodo klaidos (genetinė klaida), tad argumentas silpnina tik pagrindimą (II), o ne tiesą. Kam tikėjimas kyla iš Dievo pojūčio (sensus divinitatis), tas pats aiškinimas skamba priešingai.

Šaltiniai: Wikipedia — Kognityvinis religijos mokslas

Formuluotė

Tikslingumo argumento atvirkštinis variantas. Jei gyvūnus kūrė tobulas ir išmintingas kūrėjas, tikėtumės tobulų sprendimų. Gamtoje gausu sprendimų, kurie atrodo kaip istorijos palikti lopai.

1. Tobulas kūrėjas nesukurtų akivaizdžiai netobulos sandaros organizmų.
2. Organizmų sandaroje gausu akivaizdžių trūkumų.
3. Vadinasi, organizmų nekūrė tobulas kūrėjas; juos geriau paaiškina evoliucija.

• Grįžtamasis gerklų nervas: žinduolių jis eina iš smegenų žemyn į krūtinę, apeina aortą ir grįžta į gerklas. Žirafos jis kelių metrų ilgio, nors tiesus kelias būtų keli centimetrai.
• Akis: stuburinių tinklainė "sumontuota atvirkščiai": šviesa pirmiausia eina pro nervus ir kraujagysles, o ten, kur nervas išeina, lieka aklioji dėmė. Aštuonkojo akis šios ydos neturi.
• Gimdymas: žmogaus gimdymo takai per siauri kūdikio galvai, todėl gimdymas ilgai buvo viena dažniausių moterų mirties priežasčių.

Stiprybės

• Faktai konkretūs ir patikrinami: juos galima rasti bet kuriame anatomijos vadovėlyje.
• Evoliucijos teorija šias keistenybes numato: evoliucija gali tik perdirbti tai, kas jau yra, todėl kaupia istorijos pėdsakus.

Kritika

• Kūrėjas nebūtinai siekia inžinerinio optimalumo; jo tikslai mums gali būti nežinomi.
• Kai kurie tariami sandaros trūkumai turi funkciją. Pavyzdžiui, tinklainės Miulerio ląstelės veikia kaip šviesolaidžiai ir dalį "atvirkščios" sandaros trūkumų kompensuoja (2007 m. tyrimas).
• Argumentas griauna tik biologinį tikslingumo argumentą ir tobulo kūrėjo idėją. Jis neliečia kosmologinių argumentų ar Dievo, kuris kuria per evoliuciją.

Kam aktualu: Atsakui į tiksliojo suderinimo ir tikslingumo argumentus: tai jų veidrodis. Kaip ir blogio problema, taikosi tik į tobulą kūrėją (IV). Evoliucinis aiškinimas (tikėjimo kilmė) pakeičia abu.

Šaltiniai: Wikipedia — Netobulos sandaros argumentas · Wikipedia — Grįžtamasis gerklų nervas