Ateizmas

Sąvoką įvedė George'as H. Smithas (Ateizmas: argumentai prieš Dievą, 1974). Implicitinis ateizmas apima bet kokį teistinio tikėjimo nebuvimą, kuris nėra sąmoningai apmąstytas — kūdikiai, žmonės, kurie niekada nesusidūrė su šia sąvoka. Eksplicitinis ateizmas yra sąmoninga pozicija.

Šis skirtumas keičia filosofinę naštą: jei netikėjimas yra numatytoji būsena, teizmas reikalauja pagrindimo, o ne ateizmas.

• Silpnasis / negatyvusis: „Aš netikiu, kad dievai egzistuoja." Jokio teigiamo teiginio. Reikalauja mažesnio pagrindimo. Dauguma šiuolaikinių analitinių ateistų laikosi šios pozicijos.
• Stiprusis / pozityvusis: „Aš tikiu, kad dievai neegzistuoja." Teigiamas metafizinis teiginys. Reikalauja savo pozityvaus argumento — blogio problema gali būti tokio argumento kandidatas.

• Visiškas neigimas: kategoriškas atmetimas; dažnai siejamas su dogmatiniu arba populiaruoju ateizmu.
• Tikimybinis ateizmas: skiria labai mažą, bet nenulinę tikimybę teizmui; laiko jį hipoteze, kuri nepateisinama turimais įrodymais (Grahamas Oppy, J.L. Mackie).
• Susilaikymas: visiškai neišreiškia tikėjimo; artimesnis Pirono skepticizmui; gali elgtis taip, lyg dievo nebūtų (skiriasi nuo agnosticizmo, kuris yra episteminis, o ne elgesinis teiginys).

Ar tikėjimas yra pasirinkimo dalykas — šis matmuo kerta visas aukščiau išvardintas kategorijas.

• Voluntaristinis ateizmas: netikėjimas bent iš dalies yra pasirinkimas; galima nuspręsti atsitraukti nuo teizmo.
• Involuntaristinis ateizmas: tikėjimo tiesiogiai negalima pasirinkti; ateizmas tiesiog kyla iš neįsitikinimo — vyraujantis analitinis požiūris. Bernardas Williamsas („Deciding to Believe", 1973) argumentavo, kad tikėjimas negali būti sąmoningo sprendimo objektas.

Pascalio lažybos struktūriškai prisiima, kad tikėjimas gali būti pasirinktas — nors pats Pascalis tai abejojo ir todėl rekomendavo apeigų praktiką kaip tikėjimo indukcijos kelią. Involuntaristai ateistai neigia, kad toks pasirinkimas apskritai įmanomas.

Thomas Henry Huxley 1869 m. sukūrė sąvoką „agnostikas" kaip epistemologinę kategoriją, ortogonalią doksastiniam klausimui apie tikėjimą.

Filosofiškai labiausiai apgintina pozicija: agnostinis ateistas — netiki, bet nepretenduoja į žinojimą. Gnostinis ateizmas yra retas profesinėje filosofijoje; paplitęs populiariajame ateizme.

• Evidencializmas: W.K. Cliffordas — „Visada, visur ir visiems yra neteisinga tikėti kuo nors remiantis nepakankamais įrodymais." Raselo arbatinukas: įrodinėjimo pareiga tenka tam, kuris teigia egzistavimą.
• Su fideizmu suderinamas ateizmas: atmeta įrodymus kaip tinkamą pagrindą religiniam tikėjimui — klausimas tiesiog yra už įrodymų srities ribų — nebūtinai taikydamas evidencializmą visuotinai.
• Pragmatinis ateizmas: atmeta tikėjimą Dievu, nes jis neturi jokios aiškinamosios ar nuspėjamosios naudos.
• Reformuotosios epistemologijos atmetimas: Alvinas Plantinga teigė, kad tikėjimas Dievu gali būti „tinkamai pagrindinis". Ateistinis atsakas: pagrindiniai įsitikinimai vis tiek turi kilti iš patikimų, tiesos siekiančių gebėjimų; tikėjimas Dievu kyla iš kognityvinių poslinkių.

• Ateizmo prezumpcija: Antony Flew (Ateizmo prezumpcija, 1976) — ateizmas yra nulinė hipotezė; įrodinėjimo pareiga tenka teizmui. Pats Flew 2004 m. perėjo į deizmą.
• Lygiavertės pareigos požiūris: tiek teizmas, tiek ateizmas formuluoja metafizinius teiginius ir abu reikalauja pagrindimo.
• Suspensionizmas: nei tikėjimas, nei netikėjimas nėra pagrįstas — nuolatinė epochė.

• Pirmiausiai susilaikantysis: nevienija tikėjimo, kol neatsiranda teigiamų įrodymų — stipresnis nei silpnas ateizmas.
• Geriausio paaiškinimo išvada: natūralizmas geriau paaiškina stebimą pasaulį nei teizmas.
• Neapibrėžtumo argumentas: įrodymai vienodai palaiko kelias pasaulėžiūras; teizmas negali būti pagrįstas, bet tai nereiškia, kad natūralizmas laimi.

• Falibilistinis ateizmas: laiko ateizmą geriausiai pagrįstu požiūriu, bet išlieka atviras revizijoms — mokslinės minties numatytoji pozicija.
• Dogmatinis ateizmas: laiko išvadą nekeičiama; atspindi religinį tikrumą ir kritikuojamas tais pačiais pagrindais.

Williamo Rowe'o skirtumas:

• Draugiškas ateizmas: ateistas laiko teizmą klaidingu, bet pripažįsta, kad teistai gali būti racionaliai pagrįsti, atsižvelgiant į jų turimus įrodymus ir aplinkybes.
• Nedraugiškas ateizmas: neigia, kad bet kuris teistas gali būti racionaliai pagrįstas — turimų įrodymų akivaizdoje teizmas yra epistemiškai nepateisinamas visiems.

Sąvoką „ignosticizmas" sukūrė Sherwinas Wine'as, humanistinio judaizmo įkūrėjas. Paulas Ziffas nepriklausomai suformulavo panašias idėjas 1960 m. straipsnyje „Apie Dievą". Esminis argumentas: prieš klausiant „Ar Dievas egzistuoja?" mums reikia nuoseklaus „Dievo" apibrėžimo. Dauguma apibrėžimų yra arba per neapibrėžti, kad turėtų prasmę, arba tokie antropomorfiniai, kad akivaizdžiai klaidingi — pats klausimas yra netinkamai suformuluotas.

Trys ignosticizmo principai:

1. Prasmingas teologinis teiginys reikalauja aiškaus, patikrinamo „Dievo" apibrėžimo.
2. Dauguma siūlomų apibrėžimų neišlaiko kalbinės analizės — jie yra žiediniai, tušti arba prieštaringi.
3. Be patikrinamo apibrėžimo, verifikacijos problema daro klausimą iš principo neatsakomą.

Pagrindinė formulė: jei negalite aiškiai apibrėžti — negalite prasmingai klausti.

Etimologija: „igno-" (lotynų k. ignorare) + „-gnostic" (graikų k. gnosis).

A.J. Ayerio verifikacijos principas formuluoja susijusį, bet skirtingą teiginį: „Dievas egzistuoja" neatitinka nei empirinio patikrinimo, nei analitinės tiesos kriterijaus — todėl yra kognityviai beprasmiškas. Tai yra Ayerio verifikacijos kriterijus, ne Popperio falsifikacijos kriterijus — juos dažnai painioja.

Kognityvistinis ateizmas laiko „Dievas egzistuoja" tikru, tiesos vertinamam teiginiu — prasmingu, bet klaidingu. Vyraujanti analitinė pozicija. Leidžia ateizmui rimtai diskutuoti su teizmo argumentais.

Klaidų teorija (J.L. Mackie): religiniai teiginiai yra skirti faktams aprašyti ir pretenduoja būti teisingi — bet jie yra sistemingai klaidingi. Skiriasi nuo nonkognityvizmo: Mackie sutinka, kad religinė kalba siekia tiesos, bet teigia, kad jos nepasiekia. Pastaba: Mackie'o klaidų teorija kanoniškai yra metaetinė (Ethics: Inventing Right and Wrong, 1977); jos taikymas religinei kalbai (Teizmo stebuklas, 1982) yra analogiška struktūra, ne tas pats veikalas.

• Ekspresyvizmas: religinė kalba išreiškia nuostatas, įsipareigojimus ar orientacijas, o ne faktinius teiginius. Ateistinis ekspresyvizmas sutinka, kad religinė kalba nėra faktinė, ir laiko visą šį diskursą ekspresyviu.
• Fikcializmas: religinis diskursas yra naudinga fikcija — galima dalyvauti be ontologinio įsipareigojimo. Artimiausias realus pavyzdys: kultūrinis / pasaulietinis humanistinis judaizmas.
• Ritualistinis ateizmas: dalyvauja religinėse apeigose be jokio atitinkamo tikėjimo. Paplitęs Rytų Azijos kontekstuose (protėvių apeigos kaip socialinė / šeimos praktika) ir tarp kultūrinių žydų ar katalikų.

• Lokalusis ateizmas: atmeta vieną konkretų dievą. Ankstyvieji krikščionys buvo romėnų vadinami „ateistais" už tai, kad atmetė romėnų panteoną.
• Globalusis ateizmas: atmeta visas dievybės sampratas — šiuolaikinis numatytasis reikšmė.

Neigimo objektas (smulkiau):

• Asmeninio dievo ateizmas: atmeta antropomorfinę, intencionalią, maldas išklausančią dievybę.
• Klasikinio teizmo ateizmas: atmeta klasikinio teizmo Dievą — visagalį, visažinį, visiškai gerą (Augustinas, Anzelmas, Akvino Tomas, Avicena, Maimonidas).
• Supernaturalizmo ateizmas: atmeta visas antgamtines priežasties formas ir agentus.
• Tobuliausiojo būties ateizmas: taikosi į Anzelmo ontologinio argumento Dievą — maksimaliai didingą būtybę.
• Atviro teizmo ateizmas: atmeta ribotą, laike įterptą dievą, kuris mokosi ir reaguoja.
• Proceso teizmo ateizmas: atmeta A.N. Whiteheado ne visagalį, laike besivystantį Dievą.

• Kontingentinis ateizmas: Dievas šiame pasaulyje tiesiog neegzistuoja, bet kituose gali.
• Būtinasis ateizmas: Dievas neįmanomas jokiame galimame pasaulyje — per nekoherentingumo argumentus (visagalybė + visažinystė + tobula laisvė yra nesuderinamos).
• Tikimybinis ateizmas: Bajeso požiūris — egzistavimas vertinamas kaip išankstinės tikimybės ir įrodymų klausimas (Hermanas Philipse'as, God in the Age of Science?, 2012).

Revizionizmas religijos atžvilgiu:

• Eliminatyvistinis ateizmas: religija turėtų ir išnyks, kai žmonija subręs (Hitchensas ir Dawkinsas).
• Revizionistinis ateizmas: religija gali būti perinterpretuota neteistiniais terminais ir išlaikyti vertę. Alainas de Bottonas, Religija ateistams (2012).

• Metodologinis natūralizmas: mokslo veikimo prielaida — paaiškinimai remiasi tik natūraliomis priežastimis. Suderinamas su asmeniniu teizmu.
• Metafizinis natūralizmas: stipresnis teiginys, kad egzistuoja tik natūralūs dalykai. Tai, ko iš tikrųjų laikosi dauguma filosofinių ateistų.

• Scientistinis ateizmas: mokslas yra vienintelis tinkamas epistemologinis kelias į žinojimą.
• Su mokslu suderinamas ateizmas: mokslas yra pagrindinis autoritetas, bet ne vienintelis — filosofija, logika ir kitos disciplinos taip pat prisideda; dauguminis požiūris.
• Nescientistinis ateizmas: atmeta ir teizmą, ir scientizmą; paplitęs kontinentinėse tradicijose (Nyčė, Sartre'as, Kamiu).

• Analitinis ateizmas (Raselas, Mackie, Oppy, Draperis): grindžiamas argumentais; laiko teizmą hipoteze, vertinama pagal loginius ir įrodinius standartus.
• Egzistencialistinis ateizmas (Sartre'as): „Egzistencija pirmauja prieš esenciją." Be Dievo žmonės neturi iš anksto duotos prigimties ar tikslo; radikali laisvė yra ir žmogaus būklė, ir jos našta.
• Absurdizmas (Kamiu): konfliktas tarp žmogaus noro rasti prasmę ir visatos, kuri jos nesiūlo; atsakas yra maištas.
• Kontinentinis / Nyčės: „Dievas mirė" (Linksmasis mokslas, 1882) — kultūrinis ir istorinis teiginys; krikščioniškosios moralės Dievas neteko kultūrinio autoriteto; atveria vertybių perkainojimo klausimą.
• Loginis pozityvizmas (Ayeris, Carnapas): kalba apie Dievą yra kognityviai beprasmė arba pseudoklausimas.

• Realistinis ateizmas: „Dievas egzistuoja" yra tiesioginis teiginys apie pasaulį; ateizmas jį neigia.
• Vitgenšteinietiškas fideizmas: veikiamas vėlyvojo Wittgensteino kalbos žaidimų sampratos (D.Z. Phillipso plėtotė); religinė kalba yra gyvenimo forma, o ne faktų aprašymas; ateizmas ištirpdo diskusiją, o ne ją laimi.
• Defliacinė / Carnapo: Rudolfas Carnapas teigė, kad išoriniai egzistavimo klausimai yra pseudoklausimai, kol jiems nesuteikiama prasmė lingvistinėje sistemoje.

Nėra pakankamai įrodymų Dievo egzistavimui. Raselo arbatinukas (esė parašyta 1952 m., nepaskelbta iki 1997 m. — Surinkti Raselo raštai, t. 11; 1958 m. laiškas išplėtė analogiją, bet tai skirtingas šaltinis): jei teigčiau, kad porcelianinis arbatinukas sukasi aplink saulę tarp Žemės ir Marso, per mažas, kad teleskopai galėtų aptikti, būtų absurdiška, jei kiti abejotų manimi vien todėl, kad negaliu to paneigti — įrodinėjimo pareiga tenka egzistavimo teiginiui.

Flevo falsifikacijos iššūkis („Teologija ir falsifikacija", 1950): kas turėtų įvykti, kad teistai atsisakytų savo tikėjimo?

Dievo atributai yra viduje prieštaringi:

• Visagalybės paradoksas: ar Dievas gali sukurti akmenį, kurio pats negali pakelti?
• Tobula laisvė + visažinystė: jei Dievas žino, ką darys, negali pasielgti kitaip — nėra tikros laisvės.
• Belaikiškumas + atsakingumas: belaikiška būtybė negali laike atsakyti į maldą.

Galingiausias ir plačiausiai nagrinėjamas argumentas. Klasikinė formuluotė — „Ar Dievas nori užkirsti kelią blogiui, bet negali? Tada jis bejėgis. Ar gali, bet nenori? Tada jis piktas..." — pateikta Laktancijaus (De Ira Dei, apie 313 m. e. m.); jos priskyrimas Epikūrui yra istoriškai ginčytinas. Davidas Hiumas ją pateikia kaip Epikūro argumentą Dialoguose apie natūralią religiją.

• Loginė blogio problema (Mackie): bet kokio blogio egzistavimas yra logiškai nesuderinamas su visagaliu, visažiniu, visiškai geru Dievu.
• Įrodyminė blogio problema (Paulius Draperis): skausmo ir malonumo dėsningumas pasaulyje yra daug tikimybiškai labiau pagrįstas natūralizmo nei teizmo fone.

Gyvūnų kančia — blogio problemos išplėtimas

Gyvūnų kančia pagilina įrodyminę blogio problemą, nes vienu metu atmeta abi pagrindines teodicijas:

• Egzistavo anksčiau nei žmonija: stuburinių gyvūnų skausmas egzistuoja ~500 milijonų metų — daug anksčiau nei bet kokia žmogaus Nuopuolis ar moralinė kaltė galėjo tai paaiškinti. Atmeta Nuopuoliu pagrįstas teodicijas.
• Laisvos valios gynimas netaikomas: laisvos valios teodicija taikoma tik moraliai atsakingiems veikėjams; gyvūnai nėra moraliniai veikėjai, todėl jų kančios negalima priskirti kūrinių laisvei.
• Sielos formavimo argumentas netaikomas: Ireniejiška / Hiko teodicija teigia, kad kančia ugdo moralinį charakterį; gyvūnai neugdo sielų ar moralinių dorybių per plėšrūnystę ir ligas.
• Struktūrinis žiaurumas: parazitizmas, plėšrūnystė ir masiniai išnykimai nėra atsitiktinumai — kančia įkoduota pačioje gyvybės architektūroje.
• Mastas: milijardai jautriųjų gyvūnų patyrė skausmą per geologinį laiką, smarkiai viršydami bet kokią žmogaus kančią skaičiumi.

Darvinas šią problemą suformulavo 1860 m.: „Negaliu įtikinti savęs, kad geranoriškas ir visagalis Dievas būtų sąmoningai sukūręs Ichneumonidae su aiškiu tikslu, kad jos maitintųsi gyvų vikšrų kūnuose" (laiškas Asai Grėjui). Pauliaus Draperio įrodyminė argumentacija tiesiogiai apima nežmogiškų gyvūnų skausmą kaip centrinį įrodymą. Šiuolaikinėje religijos filosofijoje šią kryptį pavadina darvinistinė blogio problema arba biologinis blogis.

Teistiniai atsakymai ir jų ribos: gyvūnai neturi fenomenalios sąmonės (ginčijama — Kembridžo sąmonės deklaracija, 2012 m., teigia priešingai); dėsniais valdomo visatos gynimas (fizikos stabilumui reikalingos reguliarybės sukelia gyvūnų skausmą); eschatologinė kompensacija (gyvūnai gauna atpirkimą); plėšrūnystė nėra iš esmės bloga. Dauguma filosofų laiko biologinį blogį sunkiausiu teodicijos atveju.

Šaltiniai: SEP — Gyvūnų kančia · Darvino 1860 laiškas Asai Grėjui

Taupumas: Dievas yra nereikalinga hipotezė. Jei natūralizmas paaiškina duomenis neinvokavodamas dievybės, dievybės pridėjimas yra nepateisinamas teorinis dydis. Istorija, kad Laplasas Napoleonui pasakė, jog neturėjo „reikalo tai hipotezei", yra apokrifas — nėra jokio to meto rašytinio šaltinio — tačiau ji tiksliai perteikia principą.

Evoliucinis paneigimas: tikėjimas Dievu paaiškinamas per evoliucinius kognityvinius mechanizmus, kurie suteikia išgyvenimo pranašumų nepriklausomai nuo tiesos. Džastinas Baretas, Pascalis Boyeris; Danielis Dennettas tai naudoja ateistiškai. Jei galime visiškai paaiškinti, kodėl žmonės tiki, nebūtinai tikėjimui esant teisingam, tikėjimo įrodyminė vertė sumažėja.

• Vidinis kritikavimas: remiasi paties teizmo prielaidomis ir parodo, kad jos veda prie prieštaravimų arba nepriimtinų išvadų; ateistui nereikia ginti savo pasaulėžiūros.
• Išorinis kritikavimas: vertina teizmą pagal nepriklausomus epistemologinius standartus; reikia ginti tuos standartus.
• Geriausio paaiškinimo išvada: natūralizmas geriau paaiškina tikslų derinimą, sąmonę, religinę įvairovę ir moralės evoliuciją nei teizmas.

• Numatytasis ateizmas: užaugęs be religijos; tiesiog niekada neįgijo tikėjimo; svarsto kaip suaugęs ir lieka neįsitikinęs. Skiriasi nuo implicitinio ateizmo: čia kalbame apie refleksyvius suaugusiuosius.
• Refleksyvusis ateizmas: pasiektas per aiškų samprotavimą — skaitymą, filosofiją, mokslą. Naujojo ateizmo modelis.
• Reaktyvusis ateizmas: suformuotas prieštaraujant ankstesnei religinei patirčiai, kartais apimant traumą ar nusivylimą.
• Egzistencinis ateizmas: grindžiamas gyvenimo patirtimi apie prasmę, laisvę ar absurdą (Sartre'as, Kamiu).

Šiuolaikinis mokslinių tyrimų laukas, natūralistiškai aiškinantis religijos kilmę — tai netiesiogiai palaiko ateizmą, pateikdamas visišką priežastinį religinio tikėjimo paaiškinimą be tiesos invokavimo. Pagrindiniai mechanizmai:

• HADD (angl. Hyperactive Agency Detection Device; siūl. lt.: hiperaktyvus agentų aptikimo aparatas) — evoliucinis polinkis aptikti agentus įvykių fone. Adaptyvus (geriau klaidingai aptikti plėšrūną nei jo praleisti). Sukuria tikėjimą dievu kaip šalutinį produktą.
• Proto teorija: gebėjimas priskirti psichines būsenas kitiems; pritaikyta gamtos jėgoms, sukuria animizmą ir teizmą.
• Teleologinis mąstymas: polinkis matyti tikslą ir dizainą natūraliuose objektuose. Debora Kelemen nustatė „perpintą teleologiją" net suaugusiesiems.
• Kultūrinis perdavimas: minimaliai kontraintuityvinės sąvokos plinta memetiškai, nes yra įsiminamos, kol nėra visiškai nesuvokiamos (Pascalis Boyeris).
• Froidas (Iliuzijos ateitis, 1927): religija kaip norų išsipildymas — tėvo figūros projektavimas į kosmosą. Istoriškai svarbus; šiuolaikinės psichologijos iš esmės atmestas.

• Redukcionistinis ateizmas: religinės patirtys yra visiškai paaiškinamos psichologiškai, neurologiškai ar kultūriškai (Froidas; Persingerio „Dievo šalmo" eksperimentai).
• Neredukcionistinis ateizmas: pripažįsta, kad patirtis yra reali ir nėra tiesiogiai paaiškinama, bet neigia, kad ją geriausia interpretuoti kaip kontaktą su dievybe.
• Klaidų teorijos patirties požiūris: religinės patirtys pretenduoja atskleisti Dievą, bet sistematiškai klysta — kaip vaizdinės iliuzijos.

Skirtumas iš ankstyvosios moderniosios filosofijos. Pascalis Mintyse apibūdino tuos, kurie gyvena taip, lyg Dievo nebūtų, nepaisant paskelbto tikėjimo — „praktinis ateizmas."

• Praktinis ateizmas: gyvena taip, lyg dievų nebūtų, nepaisant aiškaus tikėjimo.
• Teorinis ateizmas: aiškiai remia ateizmą kaip teiginį.
• Apateizmas: nesirūpina klausimu vienaip ar kitaip.

• Prasmę tvirtinantis ateizmas (Kamiu): atsakas į absurdą yra maištas — gyvenimo tvirtinimas visiškai suvokiant jo beprasmybę. Sizifo reikia įsivaizduoti laimingą.
• Nihilistinis ateizmas: Nyčės diagnozė — kai Dievas miręs, visos vertybės žlunga. Nihilizmas yra pereinamoji būsena prieš vertybių perkainojimą. Pats Nyčė nebuvo nihilistas.
• Pasaulietinė humanistinė prasmė: prasmė randama žmogaus ryšiuose, kūryboje, projektuose ir klestėjime.
• Kalbos žaidimų požiūris: prasmės klausimą ištirpdo, o ne atsako į jį — veikiamas vėlyvojo Wittgensteino ir budizmo filosofijos.

• Dvasinis ateizmas: priima kontempliatyvias praktikas (meditacija, susižavėjimas gamta) be antgamtiškos interpretacijos. Samas Harrisas, Pabudimas (2014).
• Antidvasinis ateizmas: Hitchensas ir Dawkinsas — atmeta „dvasingumą" kaip painiavą arba slapta įvestą religinę sąvoką.

• Moralinis realizmas be Dievo: objektyvios moralinės tiesos egzistuoja, bet nereikalauja dieviškojo pagrindo. Samas Harrisas (Moralinis kraštovaizdis, 2010) — moralė yra apie gerovę, kuri yra objektyvus faktas. Derekas Parfitas (Apie tai, kas svarbu, 2011).
• Moralinis anti-realizmas: jei Dievo nėra, nėra objektyvių moralinių faktų. Mackie's klaidų teorija pritaikyta etikai. Fiodoro Dostojevskio Ivanas Karamazovas: „Jei Dievo nėra, viskas leidžiama" — dauguma ateistų atmeta šią išvadą.
• Konstruktyvizmas: moralė konstruojama per racionalius ar socialinius procesus — Džono Rawlso nežinojimo uždanga; T.M. Scanlono kontraktualizmas.
• Pasaulietinis humanizmas: teigiama etinė sistema, grindžiama žmogaus orumu, protu ir klestėjimu. Organizuojama per Humanistų internacionalą (buvęs IHEU, pervadinta 2019 m.).

• Pasaulietinis neutralumas (Rawlso): liberalioji demokratinė valstybė yra neutrali tarp protingų gyvenimo sampratos; religija yra privatus reikalas.
• Ryžtingasis laiciškumas (prancūzų laïcité): valstybė aktyviai šalina religiją iš viešosios erdvės. Religiniai simboliai uždrausti Prancūzijos valstybinėse mokyklose 2004 m. įstatymu.
• Akomodacionizmas: religija gali dalyvauti viešajame gyvenime lygiomis sąlygomis, jei neprievartinė. Amerikos Pirmosios pataisos tradicija.

Tapatinimasis su religiniu paveldu be teistinio tikėjimo. Kultūriniai žydai, švenčiantys Pesachą netikėdami, kad Dievas skyrė Raudonąją jūrą. Kultūriniai katalikai, lankantys Kalėdų mišias kaip kultūrinę praktiką. Bertranas Raselas apibūdino save kaip krikščionį „ta prasme, kuria krikščioniškas pasaulis yra dalis mano paveldo."

Keturi raiteliai: Ričardas Dokinzas (Dievo iliuzija, 2006), Kristoferis Hičensas (Dievas nėra didis, 2007), Samas Harrisas (Tikėjimo pabaiga, 2004), Danielis Dennettas (Praskaidrinant magiją, 2006).

• Agresyvi viešoji religijos kritika kaip kenksmingos, o ne tik klaidingos.
• Mokslo prieš religiją kadrų kūrimas; platus populiarumas per bestselerius ir YouTube diskusijas.
• Kritikuojamas dėl Vakarų / krikščioniško dėmesio, kultūrinio imperializmo ir kartais scientizmo.

Institucinis ateizmas kaip valstybės politika — politinis primetimas, o ne filosofinė pozicija. Pagrindinė motyvacija paprastai yra politinė kontrolė ir tai linksta sukelti priešingą reakciją.

• Sovietų Sąjunga: oficialus marksistinis-leninistinis ateizmas; religija kaip „liaudies opiumas" (Marksas, 1844); tūkstančiai bažnyčių uždaryti ar sunaikinti.
• Albanija Hodžos valdymo laikais (1967): pasiskelbė pirma ateistine valstybe pasaulyje; visos religinės praktikos uždraustos.
• KLTDR: religija stipriai slopinama praktikoje; Džučės ideologija funkcionuoja kaip kvazireliginis asmenybės kultas.
• KLR: oficialus ateizmas Komunistų partijos nariams; religinė praktika toleruojama, bet reguliuojama.

• Viešasis / kovingasis ateizmas: Dokinzas, Hičensas — viešai diskutuoja, rašo, skaito paskaitas, kritikuoja.
• Privatusis ateizmas: dauguma netikėjusiųjų pasaulyje; laiko tai sau dėl socialinių ar saugumo priežasčių.
• Strateginis ateizmas: moduliuoja raišką priklausomai nuo konteksto; tyrimai rodo didelę socialinę diskriminaciją prieš ateistus JAV.

Thomas Henry Huxley sukūrė šį terminą 1869 m. Grynai episteminis teiginys: negalime žinoti, ar Dievas egzistuoja. Dažnai klaidingai naudojamas kaip vidurys tarp teizmo ir ateizmo — taip nėra. Agnostikas gali būti ateistas (netiki, nepretenduoja į žinojimą) arba teistas (tiki, pripažįsta neapibrėžtumą). Pats Huxley buvo agnostinis ateistas.

„Agnosticizmas nėra tikėjimo simbolis, o metodas." — Thomas Henry Huxley (1889)

Teistinis, bet neintervencionistinis. Dievas sukūrė visatą ir jos dėsnius, bet nesikiša — jokių stebuklų, jokių maldų, jokio apreiškimo. Volteras, Thomasas Jeffersonas, Thomasas Paine'as. Globalaus ateizmo išskirtas, bet daugelio ateistų traktuojamas simpatiškai kaip racionalizuota religijos forma.

Baruchas Spinoza: Dievas = Gamta (Deus sive Natura). Ne asmeninis dievas, bet visos egzistencijos visuma. Einšteinas: „Tikiu Spinozos Dievu, kuris atsiskleidžia per esamo harmoningą tvarką, o ne Dievu, kuris rūpinasi žmonių likimu ir veiksmais." Šopenhaueris panteizmą vadino „tik mandagia ateizmo forma" (Parerga ir Paralipomena, 1851) — žodis „Dievas" išlaikomas, bet ištuštinamas iš asmeninio kūrėjo turinio. Tradiciniai teistai dažnai klasifikuoja panteizmą kaip ateizmą.

Panenteizmas (Whiteheadas, Hartshorne'as): Dievas apima visatą, bet ją viršija — mažiau statiškas nei klasikinis teizmas, asmeniškesnis nei panteizmas.

Neteizmas — skėtinis terminas, apimantis ateizmą, agnosticizmą, ignosticizmą ir apateizmą. Budizmas — aiškiausias tarpkultūrinis neteizmo pavyzdys: Teravada laiko kūrėjo dievą soteriologiškai nereikšmingu; istorinis Buda laikėsi „kilnios tylos" metafizinių klausimų atžvilgiu. Svarbus skirtumas: Vakarų ateizmas neigia kūrėją; budizmas į šį klausimą yra abejingas. Mahajanos tradicijose bodisatvos gali veikti kaip dievybės, kas apsunkina vienareikšmę klasifikaciją.

Apateizmas — pozicija, kai nerūpi, ar Dievas egzistuoja. Jonathanas Rauchas sukūrė šį terminą (The Atlantic, 2003). Teizmas nėra klaidingas — jis nereikalingas. Galbūt dažniausia faktinė daugelio nereligingų žmonių, kurie giliai nesvarstė klausimo, pozicija.

Esminis skirtumas: transcendentinės pasaulėžiūros iškelia galutinę tikrovę už natūralios tvarkos arba virš jos ribų; imanentinės pasaulėžiūros ją talpina viduje. Panteizmas ir natūralizmas yra imanentiniai; klasikinis teizmas yra transcendentinis.

• Priešistorė: Animizmas → Fetišizmas → Totemizmas → Magija → Šamanizmas
• Senovės civilizacijos: Politeizmas, Henoteizmas — dievai galingi, bet ne unikalūs; gamtos jėgos personifikuojamos.
• Ašinio amžiaus ir vėlesnės religijos: Monoteizmas, Deizmas, Panteizmas, Panenteizmas — dieviškumo abstrakcija; atsiranda universalizmas.
• Moderniosios pasaulėžiūros: Materializmas, Idealizmas, Natūralizmas, Ateizmas, Agnosticizmas — filosofinės sistemos, neberemiančios dieviškumu.

Atminties pagalbinė priemonė: Animizmas → Magija → Totemizmas → Šamanizmas → Politeizmas → Monoteizmas → Filosofinės sistemos

Kosmologiniai argumentai teigia, kad visatos egzistavimas reikalauja paaiškinimo, kurio pati visata suteikti negali. Klasikinės versijos skiriasi prielaidomis. Tomo Akviniečio pirmieji trys „keliai" (Summa Theologiae, ~1265–1274) remiasi negalimumu begalinio judintojų ar priežasčių regreso ir baigiasi „pirmuoju judintoju" bei „pirmąja priežastimi". Gotfrydo Leibnizo versija remiasi pakankamo pagrindo principu: net jei visata būtų amžina, lieka klausimas, kodėl apskritai egzistuoja kažkas, o ne niekas — ir atsakymą siūlo būtina būtybė, turinti pagrindą savyje.

Įtakingiausia šiuolaikinė forma — Kalam kosmologinis argumentas, kurį iš viduramžių islamo teologo al-Ghazali atgaivino Williamas Lane'as Craigas: (1) viskas, kas pradeda egzistuoti, turi priežastį; (2) visata pradėjo egzistuoti; (3) vadinasi, visata turi priežastį. Antroji premisa grindžiama tiek filosofiniais argumentais prieš aktualios begalybės galimybę realybėje, tiek kosmologiniais duomenimis, paprastai siejamais su Didžiojo sprogimo modeliu.

Ateistiniai atsakymai. Pirmoji premisa apibendrina intuiciją apie daiktus visatoje ir neteisėtai perkeliama pačiai visatai; Hiumas jau klausė, ar priežastingumo principą apskritai galima žinoti a priori. Antroji premisa ginčytina: Didysis sprogimas apibūdina ankstyvąją tankią būseną, bet nebūtinai absoliutų pradžios momentą, o kvantinės kosmologijos modeliai (Hawkingo–Hartle'io „bekraštė" hipotezė), ciklinės bei amžinosios infliacijos scenarijai kvestionuoja, ar laikas iš viso turėjo pradžią. Net pripažinus, kad visata turi priežastį, šuolis nuo „priežasties" iki asmeninio, visagalio Dievo lieka nepagrįstas (spragų problema). Galiausiai Adolfas Grünbaumas teigė, kad pats klausimas „kodėl yra kažkas, o ne niekas" gali būti pseudoklausimas: „niekas" nėra numatytoji būsena, kuriai egzistuojantis pasaulis būtų išimtis, reikalaujanti paaiškinimo.

Šiuolaikinis dizaino argumentas remiasi pastebėjimu, kad daugelis fizikos konstantų ir pradinių visatos sąlygų — stipriosios branduolinės sąveikos stipris, kosmologinė konstanta, pradinės entropijos reikšmė — atrodo „preciziškai suderintos" siauruose intervaluose, už kurių sudėtingos struktūros ir gyvybė būtų neįmanomos. Skirtingai nuo senojo Paley'aus laikrodininko argumento, kurį evoliucija iš esmės atrėmė biologijos srityje, suderinimo argumentas perkeliamas į kosmologiją ir fiziką.

Tipinė formuluotė yra tikimybinė (Robin Collins, Williamas Lane'as Craigas): stebimas suderinimas esą daug labiau tikėtinas, jei egzistuoja kosmoso dizaineris, nei jei konstantos įgijo reikšmes aklai. Tai pateikiama ne kaip griežtas įrodymas, o kaip bajesinis svorio perkėlimas teizmo naudai.

Ateistiniai atsakymai. Plačiausiai aptariamas atsakas — daugiavisatė: jei egzistuoja didžiulis ansamblis visatų su įvairiomis konstantomis, stebėtojai neišvengiamai atsiranda tik gyvybei tinkamose, todėl mūsų stebimas suderinimas yra atrankos efektas (antropinis principas), o ne nuostaba. Antra, pati „suderinimo" tikimybė problemiška: nežinome konstantų galimų reikšmių pasiskirstymo, o be tokio mato tikimybiniai teiginiai apie „mažą tikimybę" nepagrįsti (normuojamumo problema, kurią pabrėžė Timothy McGrew ir kt.). Trečia, prielaida, kad gyvybė reikalauja būtent šių parametrų, gali būti per siaura — kitokios visatos galėtų leisti kitokias sudėtingumo ar gyvybės formas. Galiausiai dizaino hipotezė pati nepaaiškina dizainerio „suderinimo" ar tvarkos, todėl rizikuoja tik perkelti klausimą per vieną pakopą.

Moralinis argumentas teigia, kad objektyvi moralė geriausiai paaiškinama Dievu. Įprasta forma (C.S. Lewisas, Williamas Lane'as Craigas): (1) jei Dievo nėra, objektyvių moralinių vertybių ir pareigų nėra; (2) objektyvios moralinės vertybės ir pareigos egzistuoja; (3) vadinasi, Dievas egzistuoja. Pagrindą dažnai aiškina dieviškojo įsakymo teorija (Robertas Adamsas, Philipas Quinnas): moralinės pareigos kyla iš mylinčio Dievo įsakymų.

Eutifrono dilema. Senas Platono klausimas (Eutifronas) išlieka pagrindinis sunkumas: ar veiksmas geras todėl, kad Dievas jį įsako, ar Dievas jį įsako todėl, kad jis geras? Pirmoji šaka padaro moralę savavališką (jei Dievas įsakytų žiaurumą, jis taptų geras); antroji pripažįsta moralės standartą, nepriklausomą nuo Dievo, ir argumentą griauna. Teistai paprastai renkasi trečią kelią — gėrį sutapatinti su pačia Dievo prigimtimi — bet kritikai klausia, kas tą prigimtį daro gerą.

Ateistiniai atsakymai. Pirmoji premisa atmetama: daug šiuolaikinių filosofų gina moralinį realizmą be Dievo — etinį natūralizmą, Dereko Parfito nenatūralistinį realizmą (Apie tai, kas svarbu, 2011) ar Eriko Wielenbergo „tvirtąjį" realizmą, kuriame moralinės tiesos yra būtinos ir nereikalauja kūrėjo. Antroji premisa irgi ginčytina: moralinis anti-realizmas ir Mackie's klaidų teorija teigia, kad objektyvių moralinių faktų išvis nėra — tada argumentas teistinės išvados nepasiekia. Galiausiai evoliucinė ir konstruktyvistinė etika (Rawlso, Scanlono kontraktualizmas) paaiškina moralinį jautrumą ir normas be jokios nuorodos į dieviškumą.

Ontologinis argumentas yra a priori bandymas kildinti Dievo egzistavimą vien iš jo sąvokos, be jokios patirties. Anzelmas Kenterberietis (Proslogion, ~1078) Dievą apibrėžia kaip „tai, už ką didesnio negalima pamąstyti". Jei toks dalykas egzistuotų tik mintyje, būtų galima pamąstyti didesnį — tokį, kuris egzistuoja ir realybėje; vadinasi, didžiausia įmanoma būtybė turi egzistuoti ir realybėje, antraip prieštarautume jos apibrėžimui.

Modernios versijos argumentą performuluoja. Dekartas kildino egzistavimą iš tobuliausios būtybės sąvokos; XX a. modaliniai variantai (Alvinas Plantinga, naudodamas galimų pasaulių semantiką) teigia: jei „būtinai egzistuojanti maksimaliai didi būtybė" yra bent įmanoma, tai pagal modalinę logiką ji egzistuoja visuose galimuose pasauliuose, taigi ir mūsiškame.

Ateistiniai atsakymai. Jau Anzelmo amžininkas Gaunilo atsakė „prarastosios salos" parodija: ta pati logika tariamai „įrodytų" tobuliausios įmanomos salos egzistavimą — akivaizdus reductio. Įtakingiausią kritiką pateikė Kantas: egzistavimas nėra reali savybė ar predikatas, kuris ką nors prideda prie sąvokos; pasakyti, kad Dievas egzistuoja, nereiškia praturtinti Dievo sąvoką nauja tobulybe. Modalinį variantą silpnina simetrija: lygiai taip pat galima postuluoti, kad maksimaliai didžios būtybės nebuvimas yra įmanomas, iš ko ta pati logika išvestų, kad jos nėra. Tada visa našta tenka „galimybės" premisai, kuri jau iš anksto nulemia ginčą (question-begging).

Pascalio lažybos (Blaise'as Pascalis, Mintys, ~1670) yra ne įrodyminis, o pragmatinis argumentas: jis nesiekia parodyti, kad Dievas egzistuoja, o kad racionalu tikėti. Negalėdami protu išspręsti klausimo, turėtume rinktis pagal sprendimų teoriją. Jei tiki ir Dievas yra — begalinis laimėjimas; jei tiki ir Dievo nėra — nedidelė netektis; jei netiki ir Dievas yra — didžiulė netektis. Todėl, anot Pascalio, apdairu lažintis už tikėjimą. Jis pats pripažino, kad tikėjimo negalima tiesiog pasirinkti valios aktu, ir todėl rekomendavo pradėti nuo apeigų praktikos kaip kelio tikėjimui indukuoti.

Ateistiniai atsakymai. Garsiausias — „daugelio dievų" prieštaravimas (jį iškėlė jau Diderot): lažybos nenurodo, kuriuo Dievu tikėti, o konkuruojančios religijos su nesuderinamais reikalavimais ir grasinimais panaikina vienareikšmį atsipirkimą. Antra, lažybos remiasi prielaida, kad tikėti galima pasirinkus; doksastinis involuntarizmas tai neigia — tikėjimas nėra valios aktas (žr. doksastinį statusą). Trečia, evidencializmas (W.K. Cliffordas) laiko episteminiu nesąžiningumu tikėti dėl atsipirkimo, o ne dėl įrodymų. Galiausiai pati begalinių naudingumų matematika ginčytina: kai įvedamos begalinės vertės ir mišriosios strategijos, sprendimų teorijos skaičiavimas tampa neapibrėžtas.

Religiškai nesusisaistę žmonės („nones") 2020 m. sudarė apie 24 % pasaulio gyventojų — maždaug 1,9 mlrd. žmonių (2010 m. — 23 %, arba 1,6 mlrd.). Tai viena didžiausių grupių pasaulyje (Pew Research, 2025).

Tačiau šis skaičius geografiškai labai netolygus. Apie 78 % visų nesusisaisčiusiųjų gyvena Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, o vien Kinijoje — maždaug 67 %; pačioje Kinijoje nesusisaistę sudaro apie 90 % gyventojų. Nesusisaistę yra didžiausia grupė Kinijoje, Japonijoje, Pietų ir Šiaurės Korėjoje, Čekijoje bei Vietname.

Svarbi išlyga. „Nesusisaistęs" nereiškia „be jokių įsitikinimų". Daug nesusisaisčiusiųjų, ypač Rytų Azijoje, dalyvauja dvasinėse ar ritualinėse praktikose, tiesiog nesitapatindami su konkrečia religija (Pew Research, 2025). Todėl pasaulinis „nones" skaičius nėra tas pats, kas ateistų skaičius — tai matyti ir iš JAV duomenų žemiau.

Vakaruose nereligingumas sparčiai augo. JAV nesusisaistę išaugo nuo 16 % (2007) iki maždaug 29 % (2023–2024) — beveik dvigubai per kokius 17 metų; dabar tai didžiausia atskira grupė šalyje (Pew Research Landscape Study, 2025).

Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad pastaraisiais metais šis augimas sustojo arba stabilizavosi (maždaug nuo 2019 m.), o krikščionių dalies mažėjimas sulėtėjo. Tai įspėja prieš prielaidą, kad pasaulietėjimas yra tiesinis ir neišvengiamas procesas. Vakarų Europa apskritai pasaulietiškesnė nei JAV, o jaunesnės kartos visur kur kas pasaulietiškesnės už vyresnes (kartų kaita).

Globalus paradoksas. Nors išsivysčiusios visuomenės pasaulietėja, pasaulyje religingų žmonių dabar yra daugiau nei bet kada — mat religingos populiacijos turi aukštesnį gimstamumą. Todėl ankstesnės Pew projekcijos (2015) net numatė, kad ilgainiui nesusisaisčiusiųjų dalis pasaulyje gali mažėti, nepaisant jų augimo Vakaruose (naujesnės projekcijos dar rengiamos).

„Nereliginiai" arba „nones" yra sociologinė skėtinė kategorija, o ne ateizmo sinonimas. JAV 2023–2024 m. iš 29 % nesusisaisčiusiųjų tik 5 % visų gyventojų įvardija save ateistais, 6 % — agnostikais, o net 19 % — „nieko konkrečiai" (Pew Research, 2025).

Vadinasi, net ten, kur „nones" gausu, savideklaruojami ateistai sudaro jų mažumą. Daug nesusisaisčiusiųjų yra greičiau apateistai — jiems klausimas tiesiog nerūpi — arba laikosi neapibrėžtų, neinstitucinių dvasinių pažiūrų. Todėl „nones" augimas ir „ateizmo" plitimas nėra tas pats reiškinys.

Kodėl žmonės tampa nereligingi? Įtakingiausią aiškinimą pateikė Pippa Norris ir Ronaldas Inglehartas (Sacred and Secular, 2004; 2 leid. 2011): egzistencinio saugumo teorija. Pasaulietėjimą skatina augantis egzistencinis saugumas — ekonominis ir fizinis; o nesaugumas, atvirkščiai, palaiko ar net atgaivina religingumą. Teorija tikrinta su World Values Survey duomenimis maždaug 80 visuomenių.

Kitos prieigos papildo šį vaizdą: sekuliarizacijos tezė (Steve'as Bruce'as) religijos nykimą sieja su modernizacija ir racionalizacija; Grace Davie „tikėjimas nepriklausant" (believing without belonging) aiškina, kodėl institucinis dalyvavimas — lankymas, narystė — krinta greičiau nei pats tikėjimas. Tarp racionalizacijos ir egzistencinio nesaugumo aiškinimų tebevyksta gyva akademinė diskusija.

Skaičiai jautrūs metodui, todėl juos reikia skaityti atsargiai. Gyventojų surašymai ir sociologinės apklausos neretai duoda skirtingus rezultatus, o klausimo formuluotė smarkiai keičia atsakymus.

Socialinio pageidaujamumo iškraipymas: ten, kur religingumas yra socialinė norma, žmonės gali nepripažinti netikėjimo; ten, kur vyrauja pasaulietiškumas, gali būti atvirkščiai. Be to, sąvokos „nesusisaistęs", „ateistas", „agnostikas" ir „nieko konkrečiai" matuoja skirtingus dalykus, todėl skirtingų tyrimų skaičiai ne visada tiesiogiai palyginami.