Ateizmas

Sąvoką įvedė George'as H. Smithas (Ateizmas: argumentai prieš Dievą, 1974). Implicitinis ateizmas apima bet kokį teistinio tikėjimo nebuvimą, kuris nėra sąmoningai apmąstytas — kūdikiai, žmonės, kurie niekada nesusidūrė su šia sąvoka. Eksplicitinis ateizmas yra sąmoninga pozicija.

Šis skirtumas keičia filosofinę naštą: jei netikėjimas yra pradinė būsena, pagrįsti turi teizmas, o ne tas, kas tiesiog netiki. Teigiančiam, kad Dievo nėra, našta grįžta — žr. įrodinėjimo naštą.

• Silpnasis / negatyvusis: "Aš netikiu, kad dievai egzistuoja." Jokio teigiamo teiginio. Reikalauja mažesnio pagrindimo. Populiariajame diskurse ši pozicija vyrauja; akademinėje filosofijoje (Draperis SEP, Oppy, Mackie) ateizmas dažniausiai apibrėžiamas kaip teiginys "Dievo nėra".
• Stiprusis / pozityvusis: "Aš tikiu, kad dievai neegzistuoja." Teigiamas metafizinis teiginys. Reikalauja savo pozityvaus argumento — blogio problema gali būti tokio argumento kandidatas.

• Visiškas neigimas: kategoriškas atmetimas; dažnai siejamas su dogmatiniu arba populiaruoju ateizmu.
• Tikimybinis ateizmas: skiria labai mažą, bet nenulinę tikimybę teizmui; laiko jį hipoteze, kuri nepateisinama turimais įrodymais (Grahamas Oppy, J. L. Mackie).
• Susilaikymas: visiškai neišreiškia tikėjimo; artimesnis Pirono skepticizmui; gali elgtis taip, lyg dievo nebūtų (skiriasi nuo agnosticizmo, kuris yra episteminis, o ne elgesinis teiginys).

Ar tikėjimas yra pasirinkimo dalykas — šis matmuo kerta visas aukščiau išvardintas kategorijas.

• Voluntaristinis ateizmas: netikėjimas bent iš dalies yra pasirinkimas; galima nuspręsti atsitraukti nuo teizmo.
• Involuntaristinis ateizmas: tikėjimo tiesiogiai negalima pasirinkti; ateizmas tiesiog kyla iš neįsitikinimo — vyraujantis analitinis požiūris. Bernardas Williamsas ("Deciding to Believe", 1973) argumentavo, kad tikėjimas negali būti sąmoningo sprendimo objektas.

Pascalio lažybos struktūriškai prisiima, kad tikėjimas gali būti pasirinktas — nors pats Pascalis tai abejojo ir todėl rekomendavo apeigų praktiką kaip tikėjimo indukcijos kelią. Involuntaristai ateistai neigia, kad toks pasirinkimas apskritai įmanomas.

Tomas Henris Hakslis 1869 m. sukūrė sąvoką "agnostikas" kaip epistemologinę kategoriją, ortogonalią doksastiniam klausimui apie tikėjimą.

Dažniausia pozicija profesinėje filosofijoje: agnostinis ateistas — netiki, bet nepretenduoja į žinojimą, todėl jam tenka mažiausia pagrindimo našta. Gnostinis ateizmas ten retas; paplitęs populiariajame ateizme.

• Evidencializmas: W. K. Cliffordas — "Visada, visur ir visiems yra neteisinga tikėti kuo nors remiantis nepakankamais įrodymais." Raselo arbatinukas: įrodinėjimo pareiga tenka tam, kuris teigia egzistavimą.
• Su fideizmu suderinamas ateizmas: atmeta įrodymus kaip tinkamą pagrindą religiniam tikėjimui — klausimas tiesiog yra už įrodymų srities ribų — nebūtinai taikydamas evidencializmą visuotinai.
• Pragmatinis ateizmas: atmeta tikėjimą Dievu, nes jis neturi jokios aiškinamosios ar nuspėjamosios naudos.
• Reformatų epistemologijos atmetimas: Alvinas Plantinga teigė, kad tikėjimas Dievu gali būti "tinkamai pagrindinis". Ateistinis atsakas: pagrindiniai įsitikinimai vis tiek turi kilti iš patikimų, tiesos siekiančių gebėjimų; tikėjimas Dievu kyla iš kognityvinių poslinkių.

• Ateizmo prezumpcija: Antony Flew'as (Ateizmo prezumpcija, esė 1972, knyga 1976) — ateizmas yra nulinė hipotezė; įrodinėjimo pareiga tenka teizmui. Pats Flew'as 2004 m. perėjo į deizmą.
• Lygiavertės pareigos požiūris: tiek teizmas, tiek ateizmas formuluoja metafizinius teiginius ir abu reikalauja pagrindimo.
• Suspensionizmas: nei tikėjimas, nei netikėjimas nėra pagrįstas — nuolatinė epochė.

• Pirmiausiai susilaikantysis: nevienija tikėjimo, kol neatsiranda teigiamų įrodymų — stipresnis nei silpnas ateizmas.
• Geriausio paaiškinimo išvada: natūralizmas geriau paaiškina stebimą pasaulį nei teizmas.
• Neapibrėžtumo argumentas: įrodymai vienodai palaiko kelias pasaulėžiūras; teizmas negali būti pagrįstas, bet tai nereiškia, kad natūralizmas laimi.

• Falibilistinis ateizmas: laiko ateizmą geriausiai pagrįstu požiūriu, bet išlieka atviras revizijoms — mokslinės minties numatytoji pozicija.
• Dogmatinis ateizmas: laiko išvadą nekeičiama; atspindi religinį tikrumą ir kritikuojamas tais pačiais pagrindais.

Williamo Rowe'o skirtumas:

• Draugiškas ateizmas: ateistas laiko teizmą klaidingu, bet pripažįsta, kad teistai gali būti racionaliai pagrįsti, atsižvelgiant į jų turimus įrodymus ir aplinkybes.
• Nedraugiškas ateizmas: neigia, kad bet kuris teistas gali būti racionaliai pagrįstas — turimų įrodymų akivaizdoje teizmas yra epistemiškai nepateisinamas visiems.

• Redukcionistinis ateizmas: religinės patirtys yra visiškai paaiškinamos psichologiškai, neurologiškai ar kultūriškai (Froidas; Persingerio "Dievo šalmo" eksperimentai).
• Neredukcionistinis ateizmas: pripažįsta, kad patirtis yra reali ir nėra tiesiogiai paaiškinama, bet neigia, kad ją geriausia interpretuoti kaip kontaktą su dievybe.
• Klaidų teorijos patirties požiūris: religinės patirtys pretenduoja atskleisti Dievą, bet sistematiškai klysta — kaip vaizdinės iliuzijos.

Sąvoką "ignosticizmas" sukūrė Sherwinas Wine'as, humanistinio judaizmo įkūrėjas. Paulas Ziffas nepriklausomai suformulavo panašias idėjas 1960 m. straipsnyje "Apie Dievą". Esminis argumentas: prieš klausiant "Ar Dievas egzistuoja?" mums reikia nuoseklaus "Dievo" apibrėžimo. Dauguma apibrėžimų yra arba per neapibrėžti, kad turėtų prasmę, arba tokie antropomorfiniai, kad akivaizdžiai klaidingi — pats klausimas yra netinkamai suformuluotas.

Trys ignosticizmo principai:

1. Prasmingas teologinis teiginys reikalauja aiškaus, patikrinamo "Dievo" apibrėžimo.
2. Dauguma siūlomų apibrėžimų neišlaiko kalbinės analizės — jie yra žiediniai, tušti arba prieštaringi.
3. Be patikrinamo apibrėžimo, verifikacijos problema daro klausimą iš principo neatsakomą.

Pagrindinė formulė: jei negalite aiškiai apibrėžti — negalite prasmingai klausti.

Etimologija: "igno-" (lotynų k. ignorare) + "-gnostic" (graikų k. gnosis).

A. J. Ayerio verifikacijos principas formuluoja susijusį, bet skirtingą teiginį: "Dievas egzistuoja" neatitinka nei empirinio patikrinimo, nei analitinės tiesos kriterijaus — todėl yra kognityviai beprasmiškas. Tai yra Ayerio verifikacijos kriterijus, ne Popperio falsifikacijos kriterijus — juos dažnai painioja.

Kognityvistinis ateizmas laiko "Dievas egzistuoja" tikru, tiesos vertinamam teiginiu — prasmingu, bet klaidingu. Vyraujanti analitinė pozicija. Leidžia ateizmui rimtai diskutuoti su teizmo argumentais.

Klaidų teorija (J. L. Mackie): religiniai teiginiai yra skirti faktams aprašyti ir pretenduoja būti teisingi — bet jie yra sistemingai klaidingi. Skiriasi nuo nonkognityvizmo: Mackie sutinka, kad religinė kalba siekia tiesos, bet teigia, kad jos nepasiekia. Pastaba: Mackie klaidų teorija kanoniškai yra metaetinė (Ethics: Inventing Right and Wrong, 1977); jos taikymas religinei kalbai (Teizmo stebuklas, 1982) yra analogiška struktūra, ne tas pats veikalas.

• Ekspresyvizmas: religinė kalba išreiškia nuostatas, įsipareigojimus ar orientacijas, o ne faktinius teiginius. Ateistinis ekspresyvizmas sutinka, kad religinė kalba nėra faktinė, ir laiko visą šį diskursą ekspresyviu.
• Fikcializmas: religinis diskursas yra naudinga fikcija — galima dalyvauti be ontologinio įsipareigojimo. Artimiausias realus pavyzdys: kultūrinis / pasaulietinis humanistinis judaizmas.
• Ritualistinis ateizmas: dalyvauja religinėse apeigose be jokio atitinkamo tikėjimo. Paplitęs Rytų Azijos kontekstuose (protėvių apeigos kaip socialinė / šeimos praktika) ir tarp kultūrinių žydų ar katalikų.

• Lokalusis ateizmas: atmeta vieną konkretų dievą. Ankstyvieji krikščionys buvo romėnų vadinami "ateistais" už tai, kad atmetė romėnų panteoną.
• Globalusis ateizmas: atmeta visas dievybės sampratas — šiuolaikinis numatytasis reikšmė.

Neigimo objektas (smulkiau):

• Asmeninio dievo ateizmas: atmeta antropomorfinę, intencionalią, maldas išklausančią dievybę.
• Klasikinio teizmo ateizmas: atmeta klasikinio teizmo Dievą — visagalį, visažinį, visiškai gerą (Augustinas, Anzelmas, Tomas Akvinietis, Avicena, Maimonidas).
• Supernaturalizmo ateizmas: atmeta visas antgamtines priežasties formas ir agentus.
• Tobuliausiojo būties ateizmas: taikosi į Anzelmo ontologinio argumento Dievą — maksimaliai didingą būtybę.
• Atviro teizmo ateizmas: atmeta ribotą, laike įterptą dievą, kuris mokosi ir reaguoja.
• Proceso teizmo ateizmas: atmeta A. N. Whiteheado ne visagalį, laike besivystantį Dievą.

• Kontingentinis ateizmas: Dievas šiame pasaulyje tiesiog neegzistuoja, bet kituose gali.
• Būtinasis ateizmas: Dievas neįmanomas jokiame galimame pasaulyje — per nekoherentingumo argumentus (visagalybė + visažinystė + tobula laisvė yra nesuderinamos).
• Tikimybinis ateizmas: Bajeso požiūris — egzistavimas vertinamas kaip išankstinės tikimybės ir įrodymų klausimas (Hermanas Philipse, God in the Age of Science?, 2012).

• Metodologinis natūralizmas: gamtos mokslų veikimo prielaida — paaiškinimai remiasi tik natūraliomis priežastimis. Suderinamas su asmeniniu teizmu.
• Metafizinis natūralizmas: stipresnis teiginys, kad egzistuoja tik natūralūs dalykai. Tai, ko iš tikrųjų laikosi dauguma filosofinių ateistų.

Neigti dievus ir neigti viską, kas antgamtiška, — ne tas pats. Galima netikėti jokiu dievu, bet tikėti likimu, dvasiomis, reinkarnacija, horoskopais ar nužiūrėjimu. Toks žmogus — ateistas, bet ne metafizinis natūralistas: dievų nėra, o antgamtinis pasaulis lieka. Senas pavyzdys — teravados budizmas ir džainizmas: be kūrėjo dievo, bet su karma ir atgimimu. Lietuvoje tai dažniausiai ne sistema, o nuostata "Dievo nėra, bet kažkas yra".

• Natūralistinis ateizmas: atmeta dievus ir visa, kas antgamtiška (aukščiau — supernaturalizmo ateizmas). Tai daugumos filosofinių ateistų pozicija.
• Ateizmas su antgamtiškumu: atmeta dievus, bet ne likimą, dvasias, pomirtinį gyvenimą ar magiją.

Lietuvoje antroji grupė didelė. Pew apklausoje likimu tiki beveik tiek pat žmonių, kiek Dievu:

Pew atskirai pažymi, kad tokie tikėjimai dažni ir tarp jokiai religijai nepriklausančiųjų: Latvijoje likimu tiki 60 % jų, Čekijoje — 32 %. Lietuvoje tą patį rodo Eurobarometro atsakymas "kokia nors dvasia ar gyvybės jėga", kurį renkasi 37 % (žr. Demografiją). Todėl Dievu netikintis lietuvis dažniau ne natūralistas, o žmogus, kuris netiki Dievu, bet tiki kuo nors kitu. Teste tai atskiras klausimas.

Esminis skirtumas: transcendentinės pasaulėžiūros iškelia galutinę tikrovę už natūralios tvarkos arba virš jos ribų; imanentinės ją randa pačioje gamtoje. Panteizmas ir natūralizmas yra imanentiniai; klasikinis teizmas yra transcendentinis.

Ateizmo klausimas čia — ar be dievų lieka ir kas nors anapus gamtos. Visa pasaulėžiūrų lentelė — priede.

• Scientistinis ateizmas: gamtos mokslai yra vienintelis tinkamas epistemologinis kelias į žinojimą.
• Su mokslu suderinamas ateizmas: gamtos mokslai yra pagrindinis autoritetas, bet ne vienintelis — filosofija, logika ir kitos disciplinos taip pat prisideda; dauguminis požiūris.
• Nescientistinis ateizmas: atmeta ir teizmą, ir scientizmą; paplitęs kontinentinėse tradicijose (Nyčė, Sartras, Kamiu).

• Analitinis ateizmas (Raselas, Mackie, Oppy, Draperis): grindžiamas argumentais; laiko teizmą hipoteze, vertinama pagal loginius ir įrodinius standartus.
• Egzistencialistinis ateizmas (Sartras): "Egzistencija pirmauja prieš esenciją." Be Dievo žmonės neturi iš anksto duotos prigimties ar tikslo; radikali laisvė yra ir žmogaus būklė, ir jos našta.
• Absurdizmas (Kamiu): konfliktas tarp žmogaus noro rasti prasmę ir visatos, kuri jos nesiūlo; atsakas yra maištas.
• Kontinentinis / Nyčės: "Dievas mirė" (Linksmasis mokslas, 1882) — kultūrinis ir istorinis teiginys; krikščioniškosios moralės Dievas neteko kultūrinio autoriteto; atveria vertybių perkainojimo klausimą.
• Loginis pozityvizmas (Ayeris, Carnapas): kalba apie Dievą yra kognityviai beprasmė arba pseudoklausimas.

• Realistinis ateizmas: "Dievas egzistuoja" yra tiesioginis teiginys apie pasaulį; ateizmas jį neigia.
• Vitgenšteinietiškas fideizmas: veikiamas vėlyvojo Wittgensteino kalbos žaidimų sampratos (D. Z. Phillipso plėtotė); religinė kalba yra gyvenimo forma, o ne faktų aprašymas; ateizmas ištirpdo diskusiją, o ne ją laimi.
• Defliacinė / Carnapo: Rudolfas Carnapas teigė, kad išoriniai egzistavimo klausimai yra pseudoklausimai, kol jiems nesuteikiama prasmė lingvistinėje sistemoje.

Skirtumas iš XVII a. teologijos: Voetius (De atheismo, disputacija 1639, išspausdinta 1648) atskyrė spekuliatyvųjį ateizmą nuo praktinio (atheismus practicus). Pascalis Mintyse aprašė patį reiškinį — tuos, kurie gyvena taip, lyg Dievo nebūtų, nepaisant paskelbto tikėjimo.

• Praktinis ateizmas: gyvena taip, lyg dievų nebūtų, nepaisant aiškaus tikėjimo.
• Teorinis ateizmas: aiškiai remia ateizmą kaip teiginį.
• Apateizmas: nesirūpina klausimu vienaip ar kitaip.

• Prasmę tvirtinantis ateizmas (Kamiu): atsakas į absurdą yra maištas — gyvenimo tvirtinimas visiškai suvokiant jo beprasmybę. Sizifo reikia įsivaizduoti laimingą.
• Nihilistinis ateizmas: Nyčės diagnozė — kai Dievas miręs, visos vertybės žlunga. Nihilizmas yra pereinamoji būsena prieš vertybių perkainojimą. Pats Nyčė nebuvo nihilistas.
• Pasaulietinė humanistinė prasmė: prasmė randama žmogaus ryšiuose, kūryboje, projektuose ir klestėjime.
• Kalbos žaidimų požiūris: prasmės klausimą ištirpdo, o ne atsako į jį — veikiamas vėlyvojo Wittgensteino ir budizmo filosofijos.

• Dvasinis ateizmas: priima kontempliatyvias praktikas (meditacija, susižavėjimas gamta) be antgamtiškos interpretacijos. Samas Harrisas, Pabudimas (2014).
• Antidvasinis ateizmas: Hičensas — atmeta "dvasingumą" kaip painiavą arba slapta įvestą religinę sąvoką. Dokinsas atmeta tik žodį, ne patį nuostabos jausmą (Unweaving the Rainbow, 1998).

• Moralinis realizmas be Dievo: objektyvios moralinės tiesos egzistuoja, bet nereikalauja dieviškojo pagrindo. Samas Harrisas (Moralinis kraštovaizdis, 2010) — moralė yra apie gerovę, kuri yra objektyvus faktas. Derekas Parfitas (Apie tai, kas svarbu, 2011).
• Moralinis anti-realizmas: jei Dievo nėra, nėra objektyvių moralinių faktų. Mackie klaidų teorija pritaikyta etikai. Fiodoro Dostojevskio Ivanas Karamazovas: "Jei Dievo nėra, viskas leidžiama" — dauguma ateistų atmeta šią išvadą.
• Konstruktyvizmas: moralė konstruojama per racionalius ar socialinius procesus — Johno Rawlso nežinojimo uždanga; T. M. Scanlono kontraktualizmas.
• Pasaulietinis humanizmas: teigiama etinė sistema, grindžiama žmogaus orumu, protu ir klestėjimu. Organizuojama per Humanistų internacionalą (buvęs IHEU, pervadinta 2019 m.).

• Pasaulietinis neutralumas (Rawlso): liberalioji demokratinė valstybė yra neutrali tarp protingų gyvenimo sampratos; religija yra privatus reikalas.
• Ryžtingasis laiciškumas (prancūzų laïcité): valstybė aktyviai šalina religiją iš viešosios erdvės. Religiniai simboliai uždrausti Prancūzijos valstybinėse mokyklose 2004 m. įstatymu.
• Akomodacionizmas: religija gali dalyvauti viešajame gyvenime lygiomis sąlygomis, jei neprievartinė. Amerikos Pirmosios pataisos tradicija.

Ar religija turi išnykti, ar ją galima perinterpretuoti? Tai klausimas ne apie dievus, o apie religijos vietą visuomenėje.

• Eliminatyvistinis ateizmas: religija turėtų išnykti ir išnyks, kai žmonija subręs (Hičensas ir Dokinsas).
• Revizionistinis ateizmas: religiją galima perinterpretuoti be teizmo ir išsaugoti jos vertę. Alainas de Bottonas, Religija ateistams (2012).

• Viešasis / kovingasis ateizmas: Dokinsas, Hičensas — viešai diskutuoja, rašo, skaito paskaitas, kritikuoja.
• Privatusis ateizmas: dauguma netikinčiųjų pasaulyje; savo pažiūrų neafišuoja dėl socialinių ar saugumo priežasčių.
• Strateginis ateizmas: pagal aplinkybes sprendžia, kiek atvirai kalbėti; tyrimai rodo, kad JAV ateistai patiria didelę socialinę diskriminaciją.

Tapatinimasis su religiniu paveldu be teistinio tikėjimo. Kultūriniai žydai, švenčiantys Pesachą netikėdami, kad Dievas perskyrė Raudonąją jūrą. Kultūriniai katalikai, einantys į Kalėdų mišias iš tradicijos. Bertranas Raselas save vadino krikščioniu "ta prasme, kad krikščioniškasis pasaulis yra mano paveldo dalis."

• Numatytasis ateizmas: užaugęs be religijos; tiesiog niekada neįgijo tikėjimo; svarsto kaip suaugęs ir lieka neįsitikinęs. Skiriasi nuo implicitinio ateizmo: čia kalbame apie refleksyvius suaugusiuosius.
• Refleksyvusis ateizmas: pasiektas per aiškų samprotavimą — skaitymą, filosofiją, mokslą. Naujojo ateizmo modelis.
• Reaktyvusis ateizmas: suformuotas prieštaraujant ankstesnei religinei patirčiai, kartais apimant traumą ar nusivylimą.
• Egzistencinis ateizmas: grindžiamas gyvenimo patirtimi apie prasmę, laisvę ar absurdą (Sartras, Kamiu).

Šiuolaikinis mokslinių tyrimų laukas, natūralistiškai aiškinantis religijos kilmę — tai netiesiogiai palaiko ateizmą, pateikdamas visišką priežastinį religinio tikėjimo paaiškinimą be tiesos invokavimo. Pagrindiniai mechanizmai:

• HADD (angl. Hyperactive Agency Detection Device; siūl. lt.: hiperaktyvus agentų aptikimo aparatas) — evoliucinis polinkis aptikti agentus įvykių fone. Adaptyvus (geriau klaidingai aptikti plėšrūną nei jo praleisti). Sukuria tikėjimą dievu kaip šalutinį produktą.
• Proto teorija: gebėjimas priskirti psichines būsenas kitiems; pritaikyta gamtos jėgoms, sukuria animizmą ir teizmą.
• Teleologinis mąstymas: polinkis matyti tikslą ir dizainą natūraliuose objektuose. Deborah Kelemen nustatė "besaikę teleologiją" net suaugusiesiems.
• Kultūrinis perdavimas: minimaliai kontraintuityvinės sąvokos plinta memetiškai, nes yra įsiminamos, kol nėra visiškai nesuvokiamos (Pascalis Boyeris).
• Froidas (Iliuzijos ateitis, 1927): religija kaip norų išsipildymas — tėvo figūros projektavimas į kosmosą. Istoriškai svarbus; šiuolaikinės psichologijos iš esmės atmestas.

Tomas Henris Hakslis sukūrė šį terminą 1869 m. Grynai episteminis teiginys: negalime žinoti, ar Dievas egzistuoja. Dažnai klaidingai naudojamas kaip vidurys tarp teizmo ir ateizmo — taip nėra. Agnostikas gali būti ateistas (netiki, nepretenduoja į žinojimą) arba teistas (tiki, pripažįsta neapibrėžtumą). Pats Hakslis žodžio "ateistas" atsisakė — "agnostiką" ir sugalvojo tam, kad jo išvengtų; šiandieninis jo skaitymas kaip agnostinio ateisto yra interpretacija.

"Agnosticizmas nėra tikėjimo simbolis, o metodas." — Tomas Henris Hakslis (1889)

Teistinis, bet neintervencionistinis. Dievas sukūrė visatą ir jos dėsnius, bet nesikiša — jokių stebuklų, jokių maldų, jokio apreiškimo. Volteras, Tomas Džefersonas, Tomas Peinas. Globalaus ateizmo išskirtas, bet daugelio ateistų traktuojamas simpatiškai kaip racionalizuota religijos forma.

Baruchas Spinoza: Dievas = Gamta (Deus sive Natura). Ne asmeninis dievas, bet visos egzistencijos visuma. Einšteinas: "Tikiu Spinozos Dievu, kuris atsiskleidžia per esamo harmoningą tvarką, o ne Dievu, kuris rūpinasi žmonių likimu ir veiksmais." Šopenhaueris panteizmą vadino "tik mandagia ateizmo forma" (Parerga ir Paralipomena, 1851) — žodis "Dievas" išlaikomas, bet ištuštinamas iš asmeninio kūrėjo turinio. Tradiciniai teistai dažnai klasifikuoja panteizmą kaip ateizmą.

Panenteizmas (Whiteheadas, Hartshorne'as): Dievas apima visatą, bet ją viršija — mažiau statiškas nei klasikinis teizmas, asmeniškesnis nei panteizmas.

Neteizmas — skėtinis terminas, apimantis ateizmą, agnosticizmą, ignosticizmą ir apateizmą. Budizmas — aiškiausias tarpkultūrinis neteizmo pavyzdys: Teravada laiko kūrėjo dievą soteriologiškai nereikšmingu; istorinis Buda laikėsi "kilnios tylos" metafizinių klausimų atžvilgiu. Svarbus skirtumas: Vakarų ateizmas neigia kūrėją; budizmas į šį klausimą yra abejingas. Mahajanos tradicijose bodisatvos gali veikti kaip dievybės, kas apsunkina vienareikšmę klasifikaciją.

Apateizmas — pozicija, kai nerūpi, ar Dievas egzistuoja. Jonathanas Rauchas sukūrė šį terminą (The Atlantic, 2003). Teizmas nėra klaidingas — jis nereikalingas. Galbūt dažniausia faktinė daugelio nereligingų žmonių, kurie giliai nesvarstė klausimo, pozicija.

Skirtį tarp transcendentinių ir imanentinių pasaulėžiūrų žr. IV dimensijoje.

Lentelė tik skirsto pasaulėžiūras į tipus, o ne rikiuoja jas laike: šios pasaulėžiūros gyvavo ir tebegyvuoja greta viena kitos, o XIX a. schema "nuo animizmo per politeizmą iki monoteizmo" (Tyloras, Comte'as) kultūrinėje antropologijoje seniai atmesta.